Įsipareigoję Lietuvai

Gimusi Vokietijoje, per kurią jos tėvai, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, bandydami išvengti sovietinės grėsmės, bėgo į Vakarus, poeto dukra visą gyvenimą širdyje nešiojo tvirtą lietuvybės jausmą, kurį jai įskiepijo šeima. Baigusi antropologijos studijas Čikagos universitete, Elena Bradūnaitė jame dėstė lietuvių kalbą. Kalifornijos universitete įgijusi magistro laipsnį, studijavo tautosaką Indianos universitete, kur vėliau taip pat dėstė lietuvių kalbą. Jos neužmiršo ir dirbdama Kongreso bibliotekoje Vašingtone, važinėdama po lietuvių kolonijas Pensilvanijoje užrašė daug lietuvių liaudies dainų.

Su mumis Elena Bradūnaitė kalbėjosi puikia suvalkiečių tarmei artima lietuvių kalba, nors pati į tėvų gimtinę galėjo atvažiuoti tik pradėjusi penktą dešimtį metų. Pasak viešnios, kai tik Tėtukas Kazys Bradūnas per Čikagos radiją išgirdo, jog atkurta Lietuvos nepriklausomybė, tuoj liepė nupirkti bilietus skrydžiui į Lietuvą, nė minties neturėjo negrįžti į savo tėvynę. Kai perkopę septintą dešimtį Elenos tėvai grįžo į Lietuvą, pasijuto lyg paragavę jaunystės eliksyro – taip viskuo džiaugėsi, visur dalyvavo, viską norėjo pamatyti. Kai dukra kartais bandydavusi jų optimizmą sumažinti teigdama, jog dar daug bėdų aplink, jie tik nusišypsodavo sakydami, kad ir gerai – jei yra trūkumų, tai yra ir daug galimybių tobulėti.

Kai sulaukęs 91 metų Kazys Bradūnas atgulė amžino poilsio Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje, artimieji ant poeto kapo užrašė žodžius iš jo eilėraščio „Malimo malda“: „Viešpatie, leisk man byrėti Grūdu į Tavo klėtį…“ Kai klausai poeto dukters pasakojimo, supranti, kiek daug brandžių grūdų Kazys Bradūnas per savo gyvenimą yra pribėręs į savo Tėvynės kultūros klėtį, kiek daug neišraunamų lietuvybės daigų yra įsodinęs savo vaikų ir vaikaičių širdyse.

Elena Bradūnaitė prisimena, kaip Tėtukas vaikystėje braižydamas lentoje žmogiukus jai su broliu aiškindavęs, kodėl reikia kalbėtis lietuviškai: jei iš 70 anglakalbių žmogeliukų išnyks du, liks dar daug, o jei iš 4 lietuvių žmogeliukų išbrauksi du, liks tik du – labai mažai, kad kalba išliktų. Po tokio aiškinimo Elena su broliu visada kalbėdavosi tik lietuviškai. Ir visi trys Bradūnų vaikai susirado lietuvius sutuoktinius, visi laikėsi tradicijos, jog prie Kūčių stalo neturi sėdėti svetimšalių, o jų vaikai turi vadintis tik lietuviškais vardais.

Už vaikystėje gautą lietuvybės geną Elena visą gyvenimą liko dėkinga savo tėvams. Tiems, kurie jaunystėje, ilgam palikdami gimtuosius namus, į savo vežimą įsidėjo ne tik lašinių palčių, bet ir tautinius drabužius, Maironio poezijos knygą „Pavasario balsai“, senelio kantičkas (M. Valančiaus išleistas) ir prie škaplierių įrištą saujelę gimtinės žemės. Jau būdamas emigracijoje K. Bradūnas sužinojo, kad žuvo Lietuvoje likę jo draugai – V. Mačernis, B. Krivickas, M. Indriliūnas. Nuo to laiko visą gyvenimą besirūpindamas lietuvybės reikalais vis sakydavęs, jog turįs atidirbti už žuvusius draugus: „Tiek, kiek jie nepadarė, turiu aš už juos padaryti“.

Poeto dukra Elena Bradūnaitė ir dabar dar vis jaučiasi esanti įsipareigojusi savo Tėvynei, todėl apsigyveno Lietuvoje (nors turi namus ir už Atlanto), nuolat važinėja po Lietuvos miestus ir miestelius, užsuka į įvairias mokyklas ir visiems stengiasi perduoti suvokimą, kad už kalbos, kultūros puoselėjimą esame atsakingi mes patys, lietuviai, tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje. Jos Tėtukas sakydavęs: „Be kalbos nėra kūrybos, be kūrybos nėra kultūros, o be kultūros nėra tautos.“

Daug įdomių Bradūnų šeimos gyvenimo detalių sužinojome iš nuoširdaus Elenos Bradūnaitės pasakojimo: kokius švarkus klasės draugai pasisiuvo po susitikimo su J. Aisčiu, kokį poeto eilėraštį galime laikyti piršlybų tekstu, kodėl V. Mykolaitis-Putinas neleido Bradūnui grįžti nakvoti namo, kodėl Tėtukas niekada neturėjo piniginės, kokį jo eilėraštį paskutiniais gyvenimo metais rytais kaip maldą deklamuodavo mama, kaip gimė poezijos knygos „Paberti grūdai“ pavadinimas…

Tačiau didžiausią įspūdį paliko pasiaukojama Elenos Bradūnaitės misija skleisti ne tik savo tėvo atminimą, bet ir jo visą gyvenimą puoselėtas lietuvybės idėjas.

Gražina Mališauskienė

Autorės nuotraukos