Jubiliejinė dovana – nauja knyga

Teko girdėti, su kokiu jaunatvišku širdies virpuliuku autorė laukė šios knygos ir kaip greitai, tik ką atvežtą iš spaustuvės, ji ėmėsi dalinti ją savo bičiuliams taip, kaip daugybę metų ji dalino save mokslui, namų židinio puoselėjimui, darbui, vaikams. Ilgai brandintas talentas literatūrinei kūrybai tarsi upė pavasarį prasiveržė staiga prieš du dešimtmečius penkiomis autobiografinių apsakymų knygomis. Visų jos talento gerbėjų vardu tariame „ačiū“ ne tik už tai, kas sudėta į knygas, bet ir už įkvepiantį pavyzdį mums, ypač vyresnės kartos žmonėms, spinduliuoti energija, kiekvieną dieną užpildyti ją prasminga veikla, gebėjimu žvelgti į gyvenimą šviesiomis, kitiems laimės linkinčiomis akimis.

Tiek pirmosios keturios Vilijos knygos, tiek naujausia „Už privertų langinių“ (2025) skaitytojui atveria vis naujas, vieną už kitą spalvingesnes autorės nueito gyvenimo kelio erdves, kartais atskleidžia net labai „intymias paslaptis“, jas paryškindama subtiliu humoru (“Atsisveikinimas“, „Dar kartą apie tą patį“). Geros nuotaikos nestokoja ir kiti Vilijos apsakymai, ypač „Naktinis baras,“ „Sveikinimas ar pasveikinimas“, „Butų ir kūrybinių dirbtuvių skirstymo komisija“. Pasakodama apie skaudžiausius savo išgyvenimus, susijusius su karo ir pokario tragizmu, („Meirienės samovaras“), autorė santūriai dalykiška, kaip pati sako, prisimena tai skaudančia širdimi. Apsakymas „Už privertų langinių“ – pasižymi nuoširdumu, gebėjimu dramatiško laikmečio fone subtilia menine kalba atskleisti jauno žmogaus bundančius meilės jausmus.

Jautriai, su didele pagarba ir meile savo artimiesiems autorė pasakoja apie tėvus („Mano tėvai“), senelį („Senelio Juozapo laidotuvės“), anytą („Mano anytos „bakso“ istorija“). Vilijos tėvų namai – senojo lietuviško kaimo valstiečių, darbščių, sumanių, atkaklių žmonių sunkiu darbu išpuoselėtas ūkis. Toks ūkininkas kaip Vilijos tėvas buvo kaip reta universalių gabumų žmogus, labai gerbimas kaimynų ir be galo atkaklus, siekdamas užsibrėžto tikslo.

Subtiliai jautrus apsakymas „Senelio Juozapo laidotuvės“, kuriame įtaigiai pavaizduotas senųjų laidojimo tradicijų sakralumas ir savitumas, vaikiško situacijos suvokimo dramatizmas, pirmą kartą iš arti stebint mirusiojo pagerbimo apeigas.

Vis dėlto labiausiai pažįstama Vilija tose knygos vietose, kur ji gali nusišypsoti, pajuokauti, apmąstydama savo gyvenimo kalnelius ir laimingas akimirkas. Tuo požiūriu ryškiausias paskutinis knygos apsakymas „Dar kartą apie tą patį“. Tai, kaip sakoma, tikra vyšnia ant torto.

Taip, kaip pirmųjų keturių, taip ir penktosios knygos stilius lengvas, kalba žodinga, vis pagyvinama šmaikščiais palyginimais, vaizdingais, valstietiškos šnektos priežodžiais, patarlėmis. Skaitant knygą, nesunku pastebėti, kokia autorės fenomenali atmintis, kaip vienas ar kitas prieš daugelį metų stebėtas įvykis, reiškinys, net žodis pažadina visą jos minčių ir jausmų mozaikos grandinę. Iš to gimsta puslapis po puslapio, o iš jų ir apsakymas.

V. Jurėnienė – mūsų didžiai gerbiama bičiulė, pati išaugusi iš pačių tvirčiausių lietuvių liaudies šaknų ir iš jų kartu su Eduardu Jurėnu užauginusi tris šaunias dukras, parašiusi penkias puikias knygas, tarsi sakyte sako: talentas amžiui nepavaldus.

Aldona Julija Ambrukaitienė, Jonas Ambrukaitis

Rasos Pakalkienės nuotrauka