“Žydėjimas“ – Vigilijos Adomavičienės meditacinė poezija
Vigilija Adomavičienė, buvusi vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, dabar – MČTAU Literatūros fakulteto klausytoja, šiemet išleido debiutinę meditacinių eilėraščių knygą “Žydėjimas“. ( Vilnius, 2025, 80 p.). Knyga suskirstyta į aštuonias dalis, kurių kiekviena pradedama dailininkės Godos Lukaitės iliustracijomis.
Pirmąją dalį „Kelias į save“ autorė pradeda eilėraščiu-susimąstymu „Gyvenimo spalvos“, keldama klausimą – kas yra gyvenimas? Tai graži, dvejonėmis grindžiama poetinė vizija, kuri tarsi kamertono skambesys nuteikia ir parengia skaitytoją kitų eilėraščių suvokimui, nes „Gyvenimas spalvotas:/ Zuikutis saulės,/ Paniręs debesis,/ Rasotas žiedas/ Žemės rankose. (Eil. „Aukštyn – žemyn – aukštyn“).
Antroji knygos dalis „Bendrakeleiviai“ skirta mokytojams ir mokiniams. Tai labai nuoširdi, jaudinanti betarpiškumu lyrika, kurioje su meile autorės atmintyje sušvyti ir jos kartu su savo mokiniais analizuotų lietuvių rašytojų Maironio, Jono Biliūno, Kazio Binkio, Salomėjos Nėries, Juditos Vaičiūnaitės, Bitės Vilimaitės, Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Marcelijaus Martinaičio vardai.
Trečiosios dalies „Paveikslų spinduliai“ eilėraščiai sukurti M. K. Čiurlionio, Godos Liukaitės, Ramunės Vigelės paveikslų motyvais.
Ketvirtoji dalis „Manieji“, dedikuota Emilijai, Ingridai, Romualdui, turbūt, intymiausia, sušildyta meile savo artimiausiems žmonėms. Penktoji dalis „Tylūs jausmai“ – apie bundančius jaunystėje meilės jausmus, apie žmogaus ryšį su žmonėmis. Šeštoji dalis „Akimirkos“- trys trumpos akvarelės apie laikinumą gamtoje ir žmogaus gyvenime.
Septintoji knygos dalis „Akimirkos ir amžinybė“ – apie neramią savo būtį, apie gyvenimo grožį visais metų laikais „Pavasarį ir vasarą, ir rudenį, ir žiemą – VISADA“. Šios dalies tematiką pratęsia aštuntoji ir paskutinė knygos dalis „Metų mozaika“. Čia ir gamtos grožį apdainuojanti poezija, ir susirūpinimas dėl „karščiuojančios Visatos“, dėl to, jog „Dabar vėl pasaulis skęsta/ Neapykantos purve“.
Knygos autorė pati trumpai, bet taikliai apibūdina eilėraščio misiją kaip langą į save ir pasaulį, kuriame pulsuoja vidinis gyvenimas. Tą langą “… atveri tada, kai negali tylėti. Kai išsisakai, imi tikėti, jog išmoksi gyventi ne paskubomis: įsižiūrėsi, įsiklausysi ir pasidėsi į širdį dangaus ir žemės dosnumą, žmonių sielos grožį. Pasidėsi ir išdalinsi, kad nepamirštum: nepaisant išbandymų, gyventi – gera.” Vigilija pravėrė savo turtingo, tauraus ir gražaus vidinio gyvenimo langą mums, skaitytojams, kad galėtume pasidžiaugti jo spalvomis, pakvėpuoti jo aromatu, išgirsti nuoširdaus poetinio žodžio melodiją, intonaciją, pajusti jo emocijos poveikį.
Įvadiniame tekste „Netobulas eilėraštis“ autorė, tarsi teisindamasi ar apgailestaudama sako, jog jos „eilėraštis paklydo paauglystės lankose, nors norėtų būti modernus ir tobulas.” (p. 8). Be reikalo. Skaitydami knygos „Žydėjimas“ eilėraščius, ieškome ne tobulumo viršūnių ar modernumo (nors šitų dalykų galbūt siekia kiekvienas autorius), bet tikros minties ir jausmo dermės, savo amžiaus žmonių būties apmąstymo. Šiuo aspektu Vigilijos kūryba palieka malonų įspūdį. Eilėraščiai, prie kurių norisi grįžti, dar ir dar kartą skaityti, minėtini: „Gyvenimo spalvos“, „Rudens valsas“ „Prie jūros“, „Laikas“, „M. K. Čiurlionio sonatos“, „Švelnumas“, „Paslaptis“, „Tikėjimas“ ir kt.
Meditacinė poezija nemėgsta didelių salių, plačios auditorijos, ryškios prožektorių šviesos. Ją geriausia skaityti itin susikaupus kamerinėje aplinkoje prie ramios ir jaukios žvakės švieselės. V. Adomavičienės eilėraščiai, patekę į knygą „Žydėjimas“, pradeda naują gyvenimą. Linkime autorei naujų kūrybinių idėjų, o jo poezijai – ilgo žydėjimo.
Aldona Julija Ambrukaitienė, Jonas Ambrukaitis
Asociatyvi pixabay.com nuotrauka
