Kūryba – didžiausia dvasinė vertybė

Pakeliui į Palemoną kalbėjome apie šiandien kai kurių istorikų, kultūros funkcionierių, filosofų (Nerija Putinaitė) ar kitų jaunesnės kartos vertintojų pasmerktąją poetę Salomėją Nėrį. Prisiminėme jos nelengvą gyvenimo kelią ir klystkelius, bandėme suprasti tą dvilypę poetės būtį sunkiu Lietuvai metu. Besišypsanti deputatė ir skaudžiai raudanti moteris. Oficiozų autorė ir baisios klajonės poetė. Salomėja Nėris skaidrius, gražius ir liūdnus eilėraščius atskyrė nuo „privalomų“, kuriais ramstė savo ir mažo sūnaus gyvenimo galimybę. Apie Salomėją Nėrį buvo daug kalbama, bet dar daugiau nutylima. Sunku aprėpti visą Salomėją Nėrį. Gal šiandien net ir nedrąsu žvelgti į viską, net į kūrybą. Tačiau kūryba – didžiausia dvasinė vertybė, turinti nemirtingumo žymenį. Prisiminėme nuo jaunų dienų žinomus Salomėjos Nėries eilėrašius, skaitėme ir graudžiuosius iš rinkinio „Prie didelio kelio“.

Palemone Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo name-muziejuje mus pasitiko gidė Viktorija ir pasakojo apie tą trumpą laimingą Salomėjos Nėries gyvenimą su vyru, gimus sūnui, savame name. Sūnelį Sauliuką augindama poetė rengė naują knygą „Diemedžiu žydėsiu“, kuri 1938 m. laimėjo Valstybinę literatūros premiją. Bernardo Bučo dirbtuvės, Salomėjos Nėries darbo kambarys, miegamasis, mansardinis kambarėlis, pro langus matyti erdvios terasos, sodas – „leidžias į pakalnę obelaitės“. Kambariuose išlikę daiktai – bateliai, rašomoji mašinėlė – bene labiausiai liudija čia gyvenusią poetę.

Kitas mūsų sustojimas – M. K. Čiurlionio paveikslų galerija. M. K. Čiurlionio paveikslus žiūrėti, jais stebėtis niekada nenusibos, nes gali panirti vis į kitokius apmąstymus. Ir Salomėjos Nėries mėgstamiausias menininkas buvo Čiurlionis. Pasakojama, kad S. Nėris iš M. K. Čiurlionio paveikslų semdavosi įkvėpimo. Netgi ėmėsi gilesnės M. K. Čiurlionio pakveikslų refleksijos – pagal dailininko kūrinius parašė eilėraščių ciklą “Iš M. K. Čiurlionio paveikslų”. Tais eilėraščiais Salomėja Nėris įžengė į M. K. Čiurlionio kūrybos pasaulį, būtent mene šiuodu didieji kūrėjai susitiko.

Poetė, kartą išėjusi iš Čiurlionio paveikslų galerijos, prisipažino: „Čiurlionis – tai kažkas be galo didelio, širdimi neapimamo. Žiūrėdamas į jo paveikslus, augi visais matavimais…“ Ir mūsų vaizduotė, sekdama gidės pasakojimą nuo vieno prie kito paveikslo, augo pakeliui į kosminį būties pajautimą. Klubo puikioji skaitovė Aldutė Ambrukaitienė sužavėjo galerijos lankytojus raiškia Salomėjos eilėraščių „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“ interpretacija.

Jau vakarėjant dar vienas muziejus Nemuno pakrantėje – būtinas aplankyti. Net nenumanėme, kokią nuostabą ir šilumą čia patirsime. Juozo Tumo-Vaižganto bute-muziejuje mus pasitiko muziejaus edukologas literatūrologas Remigijus Jakulevičius. Išvadino mus deimančiukais, pragiedruliukais, saulytėmis, gėlytėmis, šviesuliukais, brangiais lietuviais… Su meile Vaižgantui ir mums pasakojo apie kultūros šviesulį kunigą ir rašytoją Juozą Tumą. Remigijaus dėka supratome, pajutome pasaulį ir žmogų mylinčią Vaižganto dvasią. Jautėmės pabuvę pas Juozą Tumą svečiuose.

Nėra laiko užbėgti į Vytauto bažnyčią. Pusvalandžiui sustojame prie Vienybės aikštės. Nuotrauka prie Kauno eglutės, puodelis kavos, arbatos, viena kita lauktuvė namiškiams.

Važiuodami namo džiaugėmės kelione, jautėmės pamaloninti šiluma, meile ir vieni kitų bendryste.

Dalia Sinkevičienė

Autorės nuotraukos