Literatų susitikimas turtingos praeities Rašytojų sąjungos pastate

O kad šis, buvusios Jurgynės pastatas, su laiku taps vienu iš daugelio įstabiųjų Vilniaus paminklų ir savo istorija mus sužavės, sužinojome iš D. Pocevičiaus. Jis save pristatė: „Gidas, mėgstantis save vadinti tiesiog miesto tyrinėtoju, parašęs knygas apie Vilnių.“

Jautėmės pakylėtai, nes mūsų pasakotojo „knygos ypatingos tuo, kad pirmą kartą lietuviškai plačiai pateikia nežinomus faktus ir įžvalgas apie Vilnių, dažnai prieštaraujančias įprastoms vadovėliuose ir turistiniuose giduose aptinkamomis nuostatoms“.

Tad, apžiūrinėjant turtingą savo praeitimi pastatą, nuobodžiauti neteko. Vis patekdavome į išradingo pasakotojo netikėtai paspęstus spąstus: nuolat ieškojome atsakymų į pateiktus klausimus. Mūsų akims buvo pateikta ir trumpa istorinė apžvalga, su atspausdintomis iškiliųjų asmenybių nuotraukomis. Domino įtraukusis emocingas pasakojimas, pradedant nuo senųjų Vilniaus žemėlapių nagrinėjimo.

Graži, visus  sužavėjusi istorija buvo pradėta papasakoti pirmo aukšto salėje. Daugeliui naujiena buvo tai, kad mums įprastas Gedimino prospektas, istoriškai vadinosi Jurgio. Aplink tuometiniame Vilniaus pakraštyje esančią nedidelę Jurgio bažnytėlę, dabar tik nebyliai rymančią, net trys gatvės ir trys skersgatviai vadinosi Jurgio vardu. Tai pastebėjome 1808 metų žemėlapyje.

Sunku pasakyti, kuo būtų virtęs šis, vienuolių turėtas pastatas Jurgynėje, jei jo  nebūtų įsigijęs Ignacijus Korwin-Milewski, originalus to meto žmogus, domėjęsis menu ir rašęs knygas. Jis pasamdė architektus, kad pastatą paverstų rūmais, vertais demonstruoti pietų Lenkijos, Vokietijos ir Austrijos meno kolekcijas. Jo dėka muziejus tapo viena iš to laikotarpio Vilniaus įžymybių. Deja, nusivylęs vilniečių provincialumu ir nesidomėjimu menu, jis rūmus pardavė.

Rūmams pasisekė, nes ir kitiems savininkams rūpėjo rūmų originalumas. Savininke tapusi protinga moteris Marija Oginska taip pat išlaikė jų dvasią. Jos inicialus ir dabar galėjome matyti langų metalinėse grotose

Puošnia, su originaliomis juodojo ąžuolo lubomis ir šviestuvais laiptine, pakilome į antrąjį rūmų aukštą. Tuometėje svetainėje, kurioje ir buvo demonstruojama meno kolekcija, apžiūrėjome įstabias koklių krosnis ir spalvingas lubas.

Pasakojimas buvo tęsiamas svečių priimamajame, vėliau tapusiu tradiciniu Rašytojų sąjungos pirmininko kabinetu. Nustebino ten kabantis, vos atpažįstamas Maironio portretas, nutapytas tik dailininko nerealios vizijos dėka. Rūmai jau priklausė kūrybingiems Vilniaus krašto žmonėms: rašytojams, dailininkams ir kompozitoriams, tad juose ir toliau galėjo laisvai pleventi mūzos.

Įspūdingą turinį atskleidė ir buvęs rūmų šeimininko darbo kabinetas, savo laiku tapęs kavine „Suokalbis“. Ten vyravusioje bohemos dvasioje net kelios kūrėjų kartos „žinojo, kad bus pasaulio pabaiga ir nuoširdžiai šventė“. Sausakimšoje nedidelėje patalpoje inspiruojančios, ir ne tik, garsios menininkų kalbos netildavo iki paryčių.

Susitikimo pabaigoje susipažinome ir su siaurai pavojingais laiptais. Nusileidę žemyn ir  susikimšę „mirties laiptų“ apačioje, ne tik išklausėme, bet ir išgyvenome tragiškas „alaus nuleidimo“ istorijas, keletui lankytojų pasibaigusias mirtimi. Gal ir dėl šių priežasčių bohemiška kavinė buvo uždaryta ir buvęs triukšmingas gyvenimas šiuos rūmus apleido.

Nepastebimai prabėgo laikas šimtmečių istorijas menančiuose rūmuose. Jautėme nuoširdų pasakotojo, taip pat patyrusio „mirties laiptų įžūlumą“, santykį su pastatu, ilgiems metams tapusiu ir jo gyvenimo dalimi. Vilija Jurėnienė šypsodamasi apibendrino: „Dariau, buvo labai įdomu.“

Gal pastato gyvenimo ir virsmo istorija nebūtų tokia žaviai  paliečianti, jei joje negyventų ir nuostabių žmonių, įsimylėjusių savo miestą, dvasia. Ačiū, Dariau, kad nuoširdžiai atvėrei dar vieną tau mielo Vilniaus kampelio grožį ir mums.

Lilija Šličienė

Kristinos Sadauskienės nuotraukos