Lyg medis apglėbęs laiko tėkmę

– „Aš negaliu sau leisti nusiminti, tai reikštų, kad aš taip nieko ir neišmokau“, – yra pasakiusi Jūsų bendraamžė Eleonora Frank. O kas jus stiprina ir neleidžia nusiminti?

– Tikriausiai, mano būdas. Esu sangvinikė. Neinu ten, kur verda pyktis, pasitraukiu nuo bereikšmių konfliktų, beprasmių dramų, neapykantos. Mano tėvas toks buvo, matyt, paveldėta.

– Jūs sakote, kad jūsų ilgoje gyvenimo kelionėje nesate sutikusi nė vieno blogo žmogaus. Iš kur tokia visatos dovana? O gal jūs pati keičiate aplinką ir žmones?

– Stengiuosi įnešti bendrame buvime jaukumo, geranoriškumo. Gera, kai būnant kartu ramu, jauku. Juk gyvenime viskas taip paprasta, taip paprasta. Ir tiek nedaug tereikia. O kad tai suprastum, turi daug išgyventi, daug pamatyti, daug per save perleisti. Tada ir vertybės įgauna kitą prasmę, supranti, kas svarbiausia, kas kuria santykius. Neseniai Amžinybėn išėjo dailininkė Birutė Žilytė. Jie su Steponavičiumi du menininkai buvo lyg kokie paukščiai padangėje, jiems tiek mažai reikėjo, truputis grūdų ir užtenka. Bet kokia buvo mūsų draugystė. Parašiau jos atminimui.

– Prakalbote apie rašymą. Kas jums yra rašymas? Kuo kitoks rašymas vyresniame amžiuje?

– Iki aštuoniasdešimt metų nė sapne nesapnavau, kad aš galiu rašyti. Vidurinėje mokykloje rašiau eilėraščius kaip ir kiti mano bendraamžiai. Prisimenu, prisiskaičiusi Salomėjos, Kosu-Aleksandravičiaus, tokios iškilios poezijos, parašiau eilėraštį. Man atrodė labai gražus: „Mirė baltas žiedas/ ramunėlės mirė…“ Literatų susirinkimas, visi skaito savo kūrybą, išdrįsau ir aš. Bet literatų būrelio pirmininkas taip sukritikavo, kad aš įsižeidžiau ir pasakiau sau: daugiau jokių ramunėlių, jokių poezijų ir jokių rašymų… Bet buvo karas, pramogų nebuvo.. Gimnazijoje paskelbė prozos konkursą: parašiau tris noveles. Žinoma, rašiau apie meilę, apie ką daugiau gali rašyti septyniolikmetė. Ir laimėjau. Bet po karo, prasidėjus antrajai okupacijai, kad neverstų manęs stoti į komjaunimą, pasakiau sau, kad daugiau nerašysiu nė vienos eilutės. Net vyras nežinojo apie mano rašymą. O kai buvusi mano mokytoja netikėtai sutikusi mano vyrą paklausė, ką aš rašanti, išsigyniau, kad supainiojo. Jei ne MČTAU, nebūčiau apie tai nė pagalvojusi.

– Vienoje iš knygų esate rašiusi, kad dėkinga likimui už galimybę lankyti literatūros fakultetą?

– Kartą paskambino moteris, prisistačiusi Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto literatų fakulteto dekane Aldona Jagminiene, pavardė man nieko nesako, bet pasirodo, ji buvusi mano klasės draugė. Tris mėnesius kvietė ateiti. Nepasiryžau. Į pirmąjį užsiėmimą atėjau, nes kartu su pažįstama ieškojome jos prisiminimams apie tėvą redaktoriaus. Nors ir neradome, man tas susitikimas patiko: labai graži salė, visi sėdi už tokio didelio stalo, skaito kūrybą, dar padainavo. Ir aš pradėjau čia vaikščioti… Iki Kalėdų pratylėjau. Kartą dekanė paprašė: jei jau nerašai, tai gal bent papasakosi apie Kūčias. Galvoju sau, ar aš rašyti nemoku, juk nesu neraštinga. Ėmiau ir parašiau, ir perskaičiau. Net pačiai patiko.Vėliau į fakultetą atėjo Liutauras Degėsis, jis pažadėjo išleisti mūsų kūrybos leidinį. Reikėjo rašyti. Davė temą apie toleranciją. Parašiau. Kai susirinkom, burtai lėmė man pirmai skaityti. Perskaičiau. Ir mano rašinį sukritikavo. Tik, kai jau kitų pasiklausė, man tada pasakė: „tu gali rašyti, tik rašyk, kaip kalbi.“ Nors ir buvau įsižeidusi, bet nusileidau. Nuo to ir prasidėjo mano rašymas. Nemečiau, vis tobulėjau. Aš dar rašau tarmiškai. Ir konkurse esu laimėjusi, tuo artimuosius nustebindama.

Jei ne rašymas, kas aš dabar būčiau. Bobutė, sėdėčiau, skaityčiau, ačiū Dievui, dar matau, bet niekam neįdomi, niekam nereikalinga. Visas mano gyvenimo įdomumas, visas „cimusas“ yra tas rašymas. Be jo būtų nuobodu. Be to atsiranda pareiga. Pirmiausia priverčia galvą pasukti, prisiminti. Prisimeni ir išgyveni. Yra ir kas skatina, paragina. Baigiu rašyti penktąją savo prozos knygą, bet saulėlydis lipa ant kulnų, todėl nežinia, ar spėsiu pabaigti. Norėčiau paimti į rankas savo naują, spaudos dažais kvepiančią knygą.

P.S. Paklausta apie ilgo ir kūrybingo gyvenimo paslaptį bei receptus, kaip taip gražiai, elegantiškai atrodyti, Vilija Jurėnienė tik juokėsi ir pasakojo linksmas istorijas, nuotykius ir pokštus. „Iš saves spaudi tą „šarmą“. Mano tėvas irgi toks buvo“, – sakė Vilija.

Lilija Smalakienė

Autorės nuotraukos