Misijos ir misionieriai

Prieš paskaitą žodį tarė MČTAU prorektorė Violeta Skaržinskienė. Ji pakvietė katedros klausytojus būti savanoriais šiais metais birželio 7 – 12 dienomis Vilniuje vyksiančiame Pasauliniame apaštaliniame gailestingumo kongrese.

Religijų pažinimo katedros vadovas Algimantas Petrauskas pasveikino gerbiamą docentą Liudą Jovaišą su garbingu Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Metų dėstytojo vardu, o mes entuziastingai plojome, nes jau pažįstame šį lektorių ir mums jis patinka.

Paskaitą „Misijos ir misionieriai. Nuo Filipų (filipiečių) iki Filipinų (filipiniečių)“ L. Jovaiša pradėjo ekrane užrašytais Evangelijos žodžiais: „Jėzus prabilo: Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 18-19). Krikščioniškoji misija prasidėjo nuo paties Jėzaus Kristaus ir Jo sekėjų. Visi krikščionys įpareigoti tikėjimu ne tik dalintis, bet ir jį skleisti. Pirmasis didysis misionierius buvo šv. Saulius (Paulius). Jis darbavosi Damaske ir Antiochijoje, steigė ir lankė Jėzaus mokinių bendruomenes Kipre, Mažojoje Azijoje (Efeze), Makedonijoje (Filipai, Tesalonikai) ir Graikijoje (Atėnai, Korintas), rašė laiškus savo įkurtoms bendruomenėms (Filipiečiams, Tesalonikiečiams, Korintiečiams). Šv. Pauliaus autentiški laiškai yra Naujojo Testamento dalis. Apaštalas Paulius išnešė krikščionybę iš žydų kultūrinio rato į platųjį pasaulį. Romos imperijoje krikščionybę skleidė evangelistas Morkus. Egipte jis buvo pirmuoju Aleksandrijos vyskupu. Krikščionybė plito ir už imperijos ribų: apaštalas Tomas skelbė Indijoje, apaštalas Baltramiejus – Armėnijoje (pirmoji krikščioniška valstybė, 304 m.). Krikščionybė – kertinis momentas Europos civilizacijai ir kultūrai. V amžiuje christianizaciją skleidė Airijoje šv. Patrikas. Jo atributas trilapis dobilas, nes aiškino šventąją Trejybę. Iš Airijos į Škotiją christanizaciją nešė šv. Kolumbas (VI a.). Kenterberis tampa pirmuoju bažnytiniu centru (apie 596m.) Romos misiją čia atliko šv. Augustinas Kenterberietis. Susidūrus airiškajai ir Romos krikščionybei Britanijoje, nugalėjo Romos krikščionybė. Airių misionieriai, išplaukę į Europą, steigė vienuolynus, jie buvo įšventinami vyskupais: šv. Galas Šveicarijoje, šv. Rupertas Austrijoje (Zalcburgas), šv. Kilianas Vokietijoje (Viurcburgas). Europos rytinėje dalyje (dar neskilus Bažnyčiai) slavų apaštalai broliai šv. Kirilas ir šv.  Metodijus IX a. norėjo, kad liturgija būtų ne lotynų, o slavų kalba. Tai paskatino Švento rašto vertimą į slavų kalbas (kirilicos sukūrimas, vėliau glagolica). Pirmieji misionieriai-kankiniai baltų kraštuose buvo šv.  arkivyskupas Vaitiekus/ Adalbertas (Prūsija, 997 m.), šv. arkivyskupas Brunonas Kverfurtietis (Lietuvos pasienis, 1009 m.). Lyvių gentyse evangeliją skelbė šv. Meinardas (1196 m.). XII a. į baltų žemes prasidėjo ginkluotos karinės misijos. Kryžiuočių riterių ordinas ėjo krikštyti pagonių. Apie tai žinome iš savo krašto istorijos. Aktyvūs misionieriai buvo pranciškonai vienuoliai, kurie nevengė keliauti į svetimus kraštus. Lietuvoje XIV a. pranciškonai rašė kunigaikščiui Gediminui laiškus. Bet kai jie ėmėsi skelbti Evangeliją, buvo nukankinti. Pranciškonų ir dominikonų vienuoliai sausumos keliu vyko į totorių, mongolų kraštus ir Kiniją (XIII-XIV a.). Atradus Naująjį Pasaulį kartu su kolonizacija vyko ir christianizacija. Popiežius suteikė Ispanijos ir Portugalijos monarchams įgaliojimus vykdyti kolonijų christianizaciją. Tačiau atsirado (XVI a.) misionierių vienuolių (Baltramiejus de las Casas, Francisko de Vitoria), kurie kritikavo christianizaciją pavergiant indėnus. Pavergimui prieštaravo dominikonų vienuoliai.1622 m. įkuriama nauja popiežiaus kurijos institucija – kardinolo („raudonojo popiežiaus“) vadovaujama Tikėjimo skleidimo kongregacija (dabar Evangelijos dikasterija). Jėzuitų misijų pradininku (1552 m.) buvo šv. Pranciškus Ksaveras – rašė laiškus į Europą, kvietė jėzuitus vykti į misijas. Tolimuosiuose Rytuose žymūs misionieriai: Kinijoje Matteo Ricci, Indijoje Roberto de Nobili. Japonijoje misionieriai patyrė trumpalaikę sėkmę bei veiksmingą persekiojimą, buvo nužudyti. Mes jau esame girdėję apie garsius misionierius Rytuose, kurie kilę iš Lietuvos: Andriejus Rudamina (apie 1596-1631) – jėzuitas, pirmasis lietuvis Indijoje (1624-25) ir Kinijoje (1625-31); Gabrielius Lentkovskis (apie 1630-1659) – jėzuitas, rusėnas, misionierius Indijoje (1657-1659); Mikalojus Šostakas, arba Jėzaus Nazariečio Florencijus (1710-1773) – basasis karmelitas, vilnietis, misionierius ir vyskupas (nuo 1750) Indijoje. Jėzuitas Maksimilijonas Ryla (1802-1848) buvo misionieriumi Libane, Sirijoje, Egipte, Sudane. Vladislovas Mykolas Zaleskis buvo indijų apaštalinis delegatas (1892-1916). Jis Šri Lankos senojoje sostinėje Kandyje pastatė Aušros Vartų mini bažnyčią. Naujų laikų misionieriumi Indijoje buvo jėzuitas Donatas Slapšys (1921-2010). Naujasis misijų etapas prasidėjo su veržlia pasaulio kolonizacija XIX amžiuje, ypač į Afriką. 2020 metų duomenimis, daugiau nei 40proc. Afrikos gyventojų yra krikščionys, daugiausia nuo vidurio į pietų Afriką. Šiais laikais misionieriai besivystančiose šalyse kuria ligonines, mokyklas, užsiima švietėjiška, visuomenine veikla.

Dalia Sinkevičienė

Vaclavo Svidinsko nuotraukos