Nepaprasti žmonės lietuvių folklore

Paskaitos pradžioje pristatęs dar 1977 metais Norberto Vėliaus išleistą knygą „Mitinės lietuvių sakmių būtybės“, lektorius paminėjo, jog nuo tų laikų lietuvių sakmių personažai buvo mažai nagrinėti, nors instituto archyve yra saugoma apie 3000 sakmių, iš kurių beveik 2000 kalba apie raganas ir burtininkus, kuriuos tyrinėdami galime atskleisti nemažai įdomių bendražmogiškų dalykų apie žmonių tarpusavio santykius, bandymą suprasti ir savitai paaiškinti gyvenimo paslaptis.

Andrius Kaniava kalbėjo ne apie pasakų, o apie sakmių raganas ir burtininkus, kurie senolių buvo suvokiami kaip tikrai gyvenę ypatingų galių turintys žmonės, tiesa, dažnai ne vietiniai, o svetimšaliai, nes blogos maginės jėgos visada būdavo siejamos su kitos tautybės, kito kaimo ar kito laikotarpio  žmonėmis.  Lietuvoje buvo manoma, kad neparasti žmonės daugiausia buvę latviai, vengrai arba čigonai, žydai, rusai, o raganos į kasmetines „konferencijas“ skrisdavusios ne tik ant Šatrijos kalno, bet ir į Kyjivą, kuris mūsų mitologijoje nuo senų laikų buvo laikomas juodosios magijos miestu. Toks bandymas kitataučiams priskirti magines galias žinomas dar nuo Antikos laikų, manoma, kad žodį „magija“ pirmą kartą paminėjo senovės graikai juo apibūdindami savo amžinus priešus persus.

Kadangi raganų ir burtininkų laikai dar nepasibaigę, lektorius pirmiausia pateikė keletą svarbių patarimų, kaip apsisaugoti nuo juodosios magijos turinčių žmonių. Labai tinka turėti devyndrekio šaknį, kurią galima rūkyti, užmesti pirtyse ant įkaitusių akmenų ar tiesiog pridėlioti įvairiose namų vietose. Bėda ta, kad mokslininkai iki šiol tikrai nežino, kaip atrodo tas sakmėse minimas devyndrekis (gal tai dagys?), todėl patikimiausias būdas apsisaugoti nuo sutiktos raganos ar burtininko yra špyga, kurią reikia laikyti kišenėje. O jeigu eisite į vestuves, neužmirškite į kišenę įsidėti rūtos šakelės, kuri galėtų apsaugoti nuo piktų burtininkų, kurie gali visus vestuvininkus paversti vilkolakiais. Atburti vilkais paverstus vestuvininkus galįs tik gerasis burtininkas arba „dantyti“ svotai, kurie moka piktadariui įstatyti ragus.

Maginės galios dažniausiai būdavo paveldimos, nors kartais jų būdavę galima nusipirkti kitoje šalyje arba išmokti iš Juodųjų knygų, kurios Lietuvoje ypač išpopuliarėjo XIX amžiuje, o Europoje tos knygos išplito dar XIII amžiuje ir buvo vadinamos grimuarais (magijos vadovėliais). Įdomu, kad ir mūsų senoliai tikėjo, jog Mozė yra parašęs šeštąją ir septintąją knygas, kurios buvo vadinamos Juodąja Biblija. Dabartinei Baltarusijai priklausančiame lietuviškame Gervėčių kaime žmonės tikėję, jog garsusis tarp jų gyvenęs gerasis burtininkas Šimutis, kuris gydė žmones, užkalbėdavo nuo ligų, ieškodavo dingusių daiktų, mokėjęs skaityti lotyniškai. 1970 metais Gervėčiuose vykusios ekspedicijos metu apie Šimutį, tikrai gyvenusį asmenį, buvo užrašyta apie 100 sakmių, kuriose jam buvo suteiktos nepaprasto maginės galios, pavyzdžiui, šokiuose žvilgsniu numesti mergoms sijonus…

Viduramžiais tikėjimas maginėmis galiomis pražudė ne vieną žmogų, Yra duomenų, kad Lietuvoje 1552-1776 metais vykusiuose raganų teismuose buvo apkaltinta 400 asmenų, iš kurių 60 proc. buvusios moterys, 20 proc. buvo skirta mirties bausmė. Įdomu, kad teismai buvę sekuliarūs (pasaulietiniai), bažnyčia į juos nesikišo. Išlikusiuose teisiamųjų prisipažinimuose minimi visi sakmėse minimi „nusikaltimai“ – dažniausia prisipažindavo, jog skrido į raganų susirinkimą ant Šatrijos kalno…

Kai šią vasarą buvau užkopusi ant Šatrijos kalno, raganų pėdsakų ten neužtikau, bet kas žino, kada jos ten renkasi ir kokių galių turi šiandien.  Mūsų lektorius negalėjo atsakyti į klausimą, kaip atpažinti raganas ir burtininkus, gal jie visai šalia mūsų….

Gražina Mališauskienė, Kultūros fakulteto dekanė

Autorės nuotraukos