Patarlės ir priežodžiai gyvi

Lietuvių literatūros ir tautosakos institute patarlių ir priežodžių aruodus atstoja penkios didžiulės spintos, kurių 462 stalčiukuose saugomos kortelės su maždaug 54 tūkstančiais skirtingų patarlių ir priežodžių, užrašytų per daugiau kaip keturis šimtmečius. Nors patarlės buvo vartojamos nuo senų senovės, fiksuoti pradėtos tik atsiradus raštijai, taigi Lietuvoje nuo XVI amžiaus.

Paskaitos pradžioje lektorė ne tik priminė, kad prof. Kazys Grigas 1970 metais pradėjo kurti patarlių kartoteką, bet ir padovanojo mūsų universitetui porą egzempliorių jam skirtos monografijos, kurią su bendradarbe Rasa Kašėtiene pati ir parengė. Taip pat nustebino visus įteikdama universitetui keturis didžiulius tomus 2000 metais pradėto leisti patarlyno „Lietuvių patarlės ir priežodžiai“,  kiekvienam jo tomui parengti reikia penkerių metų, planuojami dar bent penki tokie tomai.

Sirvydas savo XVII amžiuje išleistame žodyne patarles vadino priežodžiais. Dabar kalbininkai šiek tiek skiria tų pavadinimų prasmę: patarlės – tai baigtiniai posakiai, kuriais ko nors mokoma, kas nors patariama, o priežodžiai – tai frazės, replikos, kuriomis reaguojama į tam tikras situacijas. Varėnos rajone tuos posakius vadindavo dar kitaip – prietaromis, priliazkomis. Tarptautinis šių posakių pavadinimas yra paremia, todėl mūsų lektorė prisistatė, jog yra paremiologė.

Dalia Zaikauskienė paskaitoje gražiai iliustravo, jog dabar vartojamą patarlių fondą galima būtų suskirstyti į tris pagrindines dalis: tradicinių patarlių, jų perdirbinių (antipatarlių) ir naujųjų posakių. Patarlės šiandien gali būti perteikiamos tradiciniu sakytiniu ir rašytiniu būdu, tačiau ypač įdomu, kad šiuolaikinės žiniasklaidos priemonės suteikia visai netikėtų galimybių patarles vizualizuoti. Jeigu ekrane matote tris greta tupinčias beždžiones, kurių viena užsidengusi akis, kita ausis, o trečia burną, tai supraskite, jog jos iliustruoja visame pasaulyje paplitusią patarlę „Nieko blogo nematau, nieko blogo negirdžiu, nieko blogo nesakau“, kilusią iš XVII amžiaus japonų frazeologizmo „Trys protingos beždžionės“.

Įdomu, kad patarlių vizualizacija buvo paplitusi gana seniai. Menotyrininkai mano, kad 1559 metais Pieterio Breigelio nutapytame paveiksle „Nyderlandų priežodžiai“ užkoduota apie 100 patarlių. Pirmieji lietuviški patarles simbolizuojantys piešiniai randami XX a. pradžioje spausdintuose elementoriuose.

Ne vienas paskaitos klausytojas prisiminė, jog yra matęs ir ant išsiuvinėtų virtuvės kilimėlių, atvirukų, ir ant puodelių ar magnetukų, lipdukų užrašytų patarlių. Visus ypač traukia vaizdinių patarlių taiklumas, šmaikštumas. Štai po nuotrauka, kurioje ugniagesiai prie degančio namo sustoję užkandžiauja, užrašyta: „Darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs“. Kartais protmūšiuose organizuojami net patarliamūšiai – iš piešinio ar nuotraukos reikia atspėti, kokią patarlę jie iliustruoja.

Kodėl patarlės gyvos iš šiandien, kam jos reikalingos? Ar tam, kad už jų galėtum pasislėpti (tai ne mano, o senolių išmintis), o gal tam, kad išsisuktum nuo tiesaus atsakymo (kaip kartais daro lietuvių politikai). Matyt, pagrindinė patarlių paskirtis puošti, gyvinti mūsų kalbą, pralinksminti klausytoją, pagyvinti kartais niūrią realybę šmaikščiais, taikliais posakiais. Tą ypač gražiai įrodo pandemijos laikais gimusios patarlės, dar vadinamos „koroninėmis“. Jų daug nekomentuosiu, tiesiog pacituosiu:

Bijai koronos, neik į kiemą.

Su kauke visos mergos gražios.

Testo nesulaukęs, nesakyk „op“.

Kiek babytę nebaugink, o vis tiek į turgų nori.

Nuo Verygos nepabėgsi.

Su mylimu ir karantine rojus.

Pasitaikė kaip durniui imunitetas.

Žmogus žmogui – virusas.

Daug įdomių pavyzdžių išgirdome iš tikrai nuoširdžiai paskaitai pasiruošusios lektorės, visų nesuminėsi. Labiausiai nudžiugino paskaitoje skambėjusi mintis, jog patarlės ir priežodžiai vis dar gyvi, vis dar vartojami,  kai vieni išnyksta, užsimiršta, vietoj jų kuriami nauji ar perdirbami seni, nes gyva kalba nuolat kinta, tarsi liudydama, koks žmogus yra pastabus, kūrybingas, išradingas. Todėl seną patarlę „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“ galima pasakyti ir taip:

Nėra to blogo, kas neišeitų į internetą.

Nėra to blogo, kas neišeitų į blogą (tinklaraštį).

Nėra to blogo, kas neišeitų į įstatymą.

Nėra to blogo, kuris neišeitų.

Nėra to blogo, ko nesuvalgytų studentas.

Gražina Mališauskienė

Autorės nuotraukos