Žinomi ir nepažinti velykiniai papročiai bei tradicijos

Profesorius kalbėjo taip įtaigiai, kad atrodė – klausomės ne teorijos, o iš kartos į kartą perduodamos gyvosios atminties. Sužinojome, kad Dzūkijoje kiekviena Didžiosios savaitės diena turėjo savo ypatingą reikšmę: nuo Didžiojo trečiadienio apeigų su „silke“ iki Didžiojo ketvirtadienio – švaros, pirties ir apsivalymo dienos. Didysis penktadienis – rimties ir susikaupimo metas, kai prisimenamos vėlės, o Didysis šeštadienis – šviesos sugrįžimas, parsinešant į namus pašventintą ugnį. Buvo įdomu buvo išgirsti ir apie Velyknakčio budėjimo tradicijas Žemaitijoje. Dėl didelių atstumų tarp bažnyčių ir sudėtingo susisiekimo žmonės atvykdavo iš anksto ir pasilikdavo visai nakčiai. Tai būdavo ypatingas bendrystės, laukimo ir tikėjimo laikas. Didelio susidomėjimo sulaukė pasakojimai apie margučius – ne tik gražius, bet ir simboliškai labai turtingus. Kiekvienas raštas slepia gyvybės, atsinaujinimo ir pasaulio suvokimo ženklus. Pasirodo, kiek daug yra mums dar nepažintų papročių ir tradicijų – ir būtent tokių susitikimų metu juos iš naujo atrandame ir suprantame. Nuoširdžiai dėkojame profesoriui už šiltą, įkvepiantį ir prasmingą susitikimą, kuris dar kartą priminė – tradicijos gyvos tol, kol jas prisimename ir gyvename.

Arvydas Žukauskas

Autoriaus nuotraukos