Prisiminti represijų laikai

„Autoriaus paroda skirta knygnešystei, unikaliai mūsų tautos atminties draustinio sąvokai‘‘, – pažymi Lietuvos knygnešio draugijos steigėja ir vadovė Irena Kubilienė straipsnyje „Atsiverti ir atverti‘.

„Šia paroda noriu drauge pasvarstyti apie du mūsų tautą formavusius ir likimą lėmusius veiksnius: šimtmečius besitęsiantį laisvės troškulį ir gimtosios kalbos jausmą“, – teigia ekspozicijos autorius Juozas Valiušaitis.

Jis pasakoja, kad kai nuskandinus kraujyje paskutinę, Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę atmenančių žmonių kartą po 1863 metų sukilimo, buvo sunaikinta – pakarta, sušaudyta, ištremta į Sibirą ir kitaip pražudyta beveik 25 000 sukilėlių iš 77 000 dalyvavusiųjų – mūsų tauta atsidūrė ties riba: ištirpti imperijoje ar pabusti, atgimti ir išugdyti naują tautą kitu pagrindu, kuriuo taptų lietuvių kalba.

Sukilimo numalšinimas, kirilicos įvedimas vietoje mūsiškės abėcėlės, priešingai, nei tikėjosi Rusijos caro valdžia,  pakėlė tūkstančius žmonių, pasiruošusių ginti laisvę, o dažnai ir aukoti gyvastį už tai, kad mes, lietuviai, matytume tiesą, užrašytą popieriuje gimtaisiais rašmenimis. Šiandien dažnai nebesuprantame, nebevertiname, ką paveldėjome, ir kokią kainą užmokėjome.

Šioje kovoje – už laisvę ir už kalbą – išaugo ir nauja inteligentų karta, atvedusi į Nepriklausomą valstybę: aštuoni iš dvidešimties 1918 m. vasario 16-osios signatarų buvo knygnešiai.

Knygnešiai bei jų vaikai buvo ir 1918-1939 m. valstybės sąmoningumo varikliai. Jų pradėtą misiją savais būdais tęsė ir pokario miško broliai: būtent jie 1949 m. vasario 16-ąją paskelbė Laisvės Sąjūdžio deklaraciją, 1999 m. pripažintą kaip teisės aktą, kaip okupacijos sąlygomis paskelbtą Nepriklausomos Lietuvos valstybės Konstituciją.

„Todėl ir mes, šiandienos lietuviai,  savyje nešiojantys laisvės, kalbos ir tiesos jausmą, esame žodžio tauta!“ – teigia Juozas Valiušaitis, parodos autorius.

Literatūros fakulteto informacija 

Kristinos Sadauskienės nuotraukos