Dainos ir posmai – tarsi padėkos laiškas mamoms

Ansamblio  „Romantikai“ dainos ir skaitovų lūpomis ištarti poetiniai tekstai kvietė sustoti, įsiklausyti ir prisiminti patį brangiausią žmogų – mamą. Emociškai gerai sudėliota programa ir graudino, ir teikė šviesos, ir išjudino dainai.

Pradėdama renginį Meninio ugdymo fakulteto dekanė Izabelė Bražiūnienė prakalbo apie pavasarį ir gražiausią to meto šventę – Motinos dieną. O gėlėmis rektorei, dėkojo už jos motinišką rūpestį MČTAU bendruomene bei globą. Susigraudinusi rektorė dr. Zita Žebrauskienė sakė, kad tarp visų mūsų švenčių – ši jautriausia, sujungianti šeimas. O džiaugdamasi Meninio ugdymo fakulteto bendruomenės kūrybiškumu dekanei įteikė Alfredo Naktinio dainų ir natų rinkinį.

Mama – tai pirmasis mūsų pasaulis. Jos rankos – saugiausia vieta, jos balsas – ramybės lopšinė, o jos akys – begalinės meilės veidrodis. Ji mus išmoko pirmųjų žingsnių, pirmųjų žodžių, o svarbiausia – kaip mylėti ir būti žmogumi. Net kai užaugame, jos švelnumas ir rūpestis lieka tarsi nematomas siūlas, jungiantis mus su namais. Apie tai kalbėjo eilėraščiai ir tekstai, kuriuos jautriai ir išraiškingai skaitė skaitovės. O muzikinė dalis prasidėjo ypatingu kūriniu – „Romantikų“ dainuojama A. Raudonikio daina, kuriai žodžius parašė skaitovų grupės narė poetė Erminija Deviatnikovienė. Dainas keitė posmai, posmus dainos. Ilgesingos, jautrios apie išgyvenimus, patirtus mūsų motinų, apie gimtuosius namus. Dainavo ansamblis, solistai Antanas Pociūnas ir Izabelė Bražiūnienė. „Paimk mane, mama, už rankos“ – tai ne tik prašymas vaikystėje, bet ir tylus suaugusio žmogaus ilgesys sugrįžti į tą saugumo jausmą. Tai priminimas, kad mamos meilė neturi laiko ribų – ji gyva kiekviename mūsų žingsnyje, kiekviename pasirinkime. Todėl auditorijoje ne vienas susigraudinęs braukė skruostu riedančią ašarą.

Skaitovių Irenos Rastenienės, Vaivos Laukaitienės, Aldonos Lėbuvienės, Erminijos Deviatnikovienės, Laimos Peciukonienės, Gražinos Jarmalytės, Valentinos Basalykienės , Marijos Šerienės skaitomuose posmuose skambėjo padėka už neišmatuojamą kantrybę, už bemieges naktis, už tikėjimą mumis net tada, kai patys savimi abejojome. Už ranką, kuri visada pasirengusi palaikyti. Už širdį, kurioje telpa visas mūsų gyvenimas.

Motinos dienai skirtas renginys „Paimk mane, mama, už rankos“  tapo šviesiu prisiminimu, šiltu apkabinimu ir nuoširdžia padėka visoms mamoms – ir amžinybėn iškeliavusioms,  ir esamoms. Taip pat ir įkvepiančiu. Jau koncertui įpusėjus auditorija jungėsi prie dainininkų, o pabaigoje dainavo visi. Už tą ypatingą nuotaiką dėkojo rektorė renginio kūrėjams, vadovei Izabelei Bražiūnienei dėkojo ir ansamblio dainininkai, ir skaitovai. Ir, žinoma, žiūrovai.

Lilija Smalakienė

Autorės ir Rasos Pakalkienės nuotraukos