Sugrįžę romantizmo idealai

Daugelis partizanų dainų buvo tarsi savotiški paminklai žuvusiems draugams, kurių kitaip pagerbti nebuvo sąlygų, todėl dainose dažnai buvo minimi konkretūs vieno ar kito žmogaus vardai,  gyvenimo įvykiai („Čia jaunystė žydi žieduose alyvų/ Tik nėra jau, vade, Mindaugai, tavęs“).

Tačiau dažniausiai partizanų dainose buvo remiamasi patriotinės romantinės lietuvių poezijos motyvais. „Atiduok Tėvynei, ką privalai“, – tokį gyvenimo devizą pasirinkę jaunuoliai dažnai prisimindavo Maironio apdainuotus didžiavyrius, jų pasiaukojamą meilę Tėvynei. Todėl ir poetas Bronius Krivickas savo žygio draugus ragino „milžinu stoti į kovą“, todėl Juozas Lukša-Daumantas pirmąja savo mylimąja laikė ne žmoną, o Tėvynę Lietuvą, kurią ir vadino pirmąja žmona. Cenzūros sumetimais jis kartais rašydavęs, jog greitai grįšiąs pas pirmąją žmoną, t. y. į Tėvynę. Lietuva partizanų ir tremtinių dainose dažnai buvo vaizduojama kaip nuostabiai graži moteris, motina, šventoji. Tokį įvaizdį skatino ir dar XIX a. pradžioje išpopuliarėjusi S. Valiūno daina apie Birutę.

Rūtos šakelė taip pat simbolizavo meilę Tėvynei. Tremtyje atsidūręs Antanas Miškinis rašė: „Mano Tėvynė – rūta žalia“, o Lietuvoje likę partizanai dainavo: „Sėk, sesute, žalią rūtą…“

Sodų žydėjimas, rugiagėlės, javų laukai, rasos lašeliai pievoje – tokie širdžiai mieli taikaus gyvenimo gimtinėje vaizdai partizanų bunkeriuose ar Sibiro tremtyje kenčiančiam žmogui tapo didžiausiomis vertybėmis, minimomis ilgesingose dainose. „Menu aš savo seną namelį/ Tarp žalių liepų, aukštų klevų./Palangėj svyra jurginų žiedas/ Ten rymo kryžius tarp jazminų…“

Nuo S. Daukanto, A. Baranausko, Maironio laikų romantizuotas miškų, girių motyvas buvo mėgstamas ir partizanų dainose, kurtose jaunų žmonių, laikiusių save miško broliais, nes miškas buvo jų namai, jų saugi vieta, kurioje galėjo pasislėpti  nuo žiaurių priešo kėslų.

Įdomu, kad nemažai partizanų dainų motyvų siejasi su populiariomis romansų temomis. XX amžiaus pradžioje Lietuvoje paplitę romansai nuo tradicinių liaudies dainų skiriasi savo jausmų atvirumu, aistringumu, dramatiškumu. Romansinės poezijos pradininku laikomo A. Vienažindžio eilėse prarasta meilė išdainuojama dar gana švelniais, jautriais simboliais: „Sudie, kvietkeli tu brangiausis!/Sudieu ir laimė… man biednam!/ Matau, paskyrė taip aukščiausis,/
Kad vargt ant svieto reiks vienam“, – ilgėdamasis į Sibirą ištremtos savo mylimosios Roželės rašė jautrusis poetas. O romansų personažai grasina iš meilės gauti džiovą ar „nustručyti krūtinę dėl bernelio, dėl brangaus…“ Partizanų dainose nekalbama apie meilės sužeistas širdis ar krūtinėje styrančius durklus, tačiau išsiskyrimo, netekties motyvas bendras abiejų žanrų dainoms.

Sudomino netikėta, bet pagrįsta lektorės mintis, jog mūsų partizanai, pokaryje į miškus išėjęs jaunimas, yra romansų karta, užaugusi tarpukario Lietuvoje, kurios kaimuose skambėjo nemažai visokių romansų: ir žiauriųjų meilės, ir dramatiškųjų kalinių, ir aistringų čigoniškųjų, ir „kukliųjų“, kuriuos, pasak autorės, ypač mėgę lietuviai. Tokios „kukliosios“ meilės pavyzdys galėtų būti J. Tumo-Vaižganto aprašyta Mykoliuko ir Severiutės meilės istorija.

Tikrai turiningoje paskaitoje išgirdome ir kaip romansai atspindi tarpukario laikų jaunimo kultūrą, kaip jie susiję su pirmuoju lietuvišku filmu „Onytė ir Jonelis“, ir kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas bunkeryje per tirštais dažais spausdino partizanų dainų rinkinėlį, ir kodėl susėdus prie laužo vis norisi atsiversti populiariausių dainų rinkinėlį „Užmaršties nepaliestos dainos“.

O kai paskaitos pabaigoje lektorė Austė Nakienė pradėjo dainuoti „Aš verkiau parimus tarpvarty darželio…“, jai pritarė ne vienas klausytojas, nes tremtinių dainos tikrai dar gyvos mūsų atmintyje, kaip gyva ir dramatiška mūsų tautos istorija.

Gražina Mališauskienė

Autorės nuotraukos