Religijų pažinimo katedros klausytojams paskaita – Seimo rūmuose

Kadangi Religijų pažinimo katedros užsiėmimus lanko keli šimtai klausytojų, prie patikros punkto į Seimo III rūmus susidarė nemaža eilė. Teko palaukti. Sveikinimo žodį susirinkusiems tarė MČTAU prorektorius Gediminas Dalinkevičius, savo humoru pakeldamas visiems ūpą. Religijų pažinimo katedros vadovas Algimantas Petrauskas pristatė pranešėją Donatą Glodenį – Teisingumo ministerijos vyresnysis patarėjas religinių bendruomenių ir bendrijų klausimais, Religijų tyrimo centro valdybos narys, Lietuvos religijotyrininkų draugijos narys.

Donatas Glodenis paskaitą pradėjo ne nuo Adomo ir Ievos, o nuo šamanų. Kalbėjo apie religijų atsiradimą pirmykštėse bendruomenėse, kai dar nebuvo valstybės, kai žmones vienijo tik bendri susitarimai ir įsitikinimai. Religijos atsirado, pasak Yuval Noah Harari, kaip žmonių gebėjimas kurti bendras „fikcijas“, t. y. istorijas, kuriomis tiki visi, nors jos neturi fizinio pagrindo. Šios istorijos leido didelėms grupėms jungtis, pasitikėti vieni kitais ir veikti kaip viena bendruomenė, kurioms religija suteikė moralines normas, tapatybę, bendrą tikslą ir palaikė socialinę tvarką, kad didelės žmonių grupės galėtų stabiliai gyventi ir bendradarbiauti. Religija buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, leidusių susiformuoti valstybėms, nes suteikė bendras fikcijas ir normas, kuriomis galėjo tikėti tūkstančiai ir milijonai žmonių, legitimumą valdžiai (karalius valdo dievų vardu), moralinę tvarką, kuri palaikė didelių bendruomenių discipliną. Visa tai įgalino kurtis dideles organizuotas politines struktūras, virtusias valstybėmis. Užkariavimų būdu atsirado didžiulės imperijos. Romos imperija neprimetė savo įsitikinimų nukariautose šalyse, nesistengė pakeisti nusistovėjusios tvarkos ar papročių, jei jos paklusdavo imperatoriui, kuris tuo laiku buvo lyginamas su dievu (sudievintas). Problemą Romos imperijai kėlė monoteistinės religijos – judaizmas ir krikščionybė, kurios nepripažino imperatoriui dieviškumo. Tik IV amžiuje, valdant imperatoriui Konstantinui, krikščionybė buvo pasirinkta Romos imperijos valstybine religija. Viduramžiais Europoje valstybė ir bažnyčia neturi tolerancijos kitoms religijoms, išskyrus krikščionybę. Tarp valstybės ir bažnyčios įtakos sferos paskirstomos pagal „Dviejų kalavijų teoriją“- amžinuoju išganymu rūpinasi bažnyčia, o pasaulietiniai interesai, taikos, tvarkos bei teisingumo palaikymas priklauso pasaulietinei valdžiai ir tam reikalui sukurtoms jos institucijoms. Tačiau tarp šių dviejų valdžių vyko nuolatinė kova dėl viršenybės: popiežiaus ir imperatoriaus vakaruose, imperatoriaus ir bažnyčios rytuose. Ilgainiui valdovai ėmė atsisakyti bažnyčios kontrolės, o reformacija paspartino valstybės atsiskyrimą nuo bažnyčios. Švietimo epochoje valstybinė valdžia vis mažiau rėmėsi teologiniais argumentais (ne Dievas suteikia valdžią), išsivadavo iš bažnyčios kontrolės. Religija perkeliama į žmonių privačią sferą. Religines vertybes keičia demokratinės. Atsirado žmogaus teisių, tolerancijos, socialinės sutarties idėjos, kurios nepriklausė nuo konfesijos. Valstybė pradėjo riboti bažnyčios įtaką švietimui, administracijai ir teismams, perimdama tas funkcijas sau. Iš to sekė valstybės ir bažnyčios atskyrimas pagal principą, kad politinė valdžia ir religinės institucijos veikia atskirai ir nevaldo viena kitos – bažnyčia nesikiša į valstybės politiką ar teisės aktus, valstybė pripažįsta religinių organizacijų teisę tvarkytis savarankiškai. Užtikrinama ir religijos laisvė, ir neutralumas politinėje sistemoje. Tačiau visiško atskirumo Europoje tarp valstybės ir bažnyčios nepavyksta išlaikyti. Atskirumas nereiškia visiško valstybės nusišalinimo nuo religijos sferos. Išlieka balansavimas tarp daugumos ir mažumų teisių užtikrinimo, religijos reguliavimas saugant visuomenę nuo „perlenkimų“, politinės sistemos gynyba nuo ekstremizmo. Katalikų bažnyčia prisitaikė prie Europos ir pasaulio politinio žaidimo taisyklių. 1929 m. atsirado Vatikano valstybė. Ji pasirašė Laterano sutartį tarp Italijos valstybės ir katalikų bažnyčios, pagal kurią išlaikė popiežiaus suverenitetą ir galimybę spręsti bažnyčios reikalus be Italijos ar kitų valstybių įtakos. 1965 m. Vatikano II susirinkime katalikų bažnyčia pripažino religijos laisvę (deklaracija „Dignitatis Humannae“), atsisakė prievartos, spaudimo žmonėms, pripažino sąžinės laisvę.

Pranešėjas D. Glodenis atkreipė dėmesį į valstybės ir religijos/bažnyčios santykį Lietuvoje. Kaip žinome iš istorijos, mūsų kraštas ilgai buvo pagoniškas. Lietuvos krikštas tik 1387 metais, bet sukrikščioninimas vyko dar ilgus šimtmečius. Nelengvas buvo sugyvenimas katalikų su stačiatikiais. Dar mūsų krašte atsirado žydų, atsivežti musulmonai ir karaimai (pasak legendos XIV a. pab.). Vėliau ėmė plisti reformacija (liuteronai, kalvinistai, arijonai). Dar vėliau vyko kontrreformacija ir protestantų išstūmimas. 1596 metais sudaryta Bresto unija – atsirado unitai. Kūrėsi iš Rusijos pabėgusių sentikių kaimai. LDK religijos laisvė buvo suprantama pagal posakį: „Kieno valdžia, to ir religija“. Kai Lietuva atsidūrė carinės Rusijos sudėtyje (ypač po 1863 m. sukilimo), katalikybė pakliuvo į valdžios nemalonę. Išskirtinė parama teikiama stačiatikiams, statomos cerkvės, katalikų bažnyčios verčiamos ar perstatomos cerkvėmis. Atsiranda baptistai, sekmininkai, metodistai, o 1906 m. leidžiama oficialiai veikti „atskalūnams“ sentikiams. Po pirmosios Nepriklausomybės pradėjo dominuoti katalikų bažnyčios. Buvo pripažinta sąžinės laisvė, nors ir su įvairiais trukdžiais (nebuvo civilinės metrikacijos). Atsirado dar daugiau religinių bendruomenių: adventistai, Biblijos tyrinėtojai, religinių mažumų plitimas. Tačiau sovietiniu laikotarpiu religinės bendruomenės buvo pašalintos iš viešo gyvenimo ir persekiojamos. Buvo uždaryti vienuolynai (veikė tik vienas stačiatikių), dalis bažnyčių, kiti maldos namai nacionalizuoti. Religinės bendruomenės patyrė priespaudą ir persekiojimą. Žinome, kad nemažai kunigų, buvo ištremta į Sibirą ar nužudyta. Šitą laikotarpį ir patys puikiai atmename. 1978 m. LTSR Konstitucijos 50 str. deklaruota, jog „piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą“. Religijos suvaržymai buvo atšaukti 1989 m. lapkričio 3 d. pakeičiant sovietinę konstituciją. Laikinasis pagrindinis įstatymas užtikrino sąžinės laisvę, garantavo religinėms bendruomenėms juridinio asmens teises, skelbė, kad valstybės institucijos ir mokyklos yra pasaulietinės. 1991 metais leidžiama dėstyti mokyklose (pasirinktos religinės bendruomenės) tikybą pagal mokinių ar jų tėvų prašymą. 1995 metų Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas skelbia: „Visos religijos, Bažnyčios ir kitos religinės bendrijos yra lygios prieš įstatymus. Valstybė nenustato atskiroms religinėms bendrijoms pirmenybių ir privilegijų ar diskriminuojančių suvaržymų.“ Žinome, kad Lietuvoje dvasininkų politikoje nebėra. Bet ar nebėra ir religijos įtakos politikai? Daug tikinčiųjų pasauliečių politikoje, Seime. Jie gali daryti įtaką formuojant partijų programas, priimdami įstatymus, atsižvelgdami į krikščioniškos moralės principus, formuojant šeimos politiką ir kt. Nepriklausomoje Lietuvoje kuriasi įvairios religinės bendruomenės, tikinčiųjų nevyriausybinės organizacijos (Laisvos visuomenės institutas).

Nors tema buvo labai plati, o pranešėjas stengėsi išsamiai ir suprantamai ją mums atskleisti, neišvengė susidomėjusių klausytojų klausimų. Daugeliui rūpėjo sužinoti, ar Romuvos religinę bendruomenę registravo valstybinės institucijos.

Dalia Sinkevičienė

Vaclavo Svidinsko nuotraukos