Senjorai išsiruošė į edukacines keliones

Įspūdžiai jau iš pirmos dienos kelionės – nepamirštami. Pirmiausia nuvažiavome į Nemėžį aplankyti totorių mečetę. Mus pasitiko gidas (totorių bendruomenės narys) Artūras. Pagal totorių papročius pro vartus į šventovės teritoriją privalėjome žengti dešine koja. Mečetės prieangyje nusiavėme batus. Gidas Artūras pasakojo, kad totoriai išpažįsta islamą. Anksčiau Lietuvoje buvo 10-12 mečečių, o dabar tik keturios, iš jų trys medinės ir viena mūrinė Kaune. Nemėžio totorių mečetė pirmą kartą paminėta 1684 m., tačiau tai nereiškia, kad anksčiau Nemėžio totoriai mečetės neturėjo. Tradiciškai totorių mečetės medinės, stačiakampio plano, su patalpomis vyrams ir moterims. Prie Lietuvos mečečių nestatomi minaretai, juos imituoja maži bokšteliai. Mūsų lankoma veikianti mečetė pastatyta 1909 m. pagal inžinieriaus A. Sonino projektą. Po Antrojo pasaulinio karo vykdant sovietų propaguojamą ateizaciją, mečetė nustojo kvietusi tikinčiuosius maldoms, nes buvo paversta muziejumi. Šventyklos paskirtis grąžinta 1978 m. Mečetę supa senosios kapinės, kurias totoriai iki šiol vadina mizar arba zirec. Mečetės viduje gidas Artūras supažindino su totorių atsiradimo Lietuvoje istorija. Totorius Nemėžyje 1397 m. įkurdino Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, kaip savo karo belaisvius po pergalingo žygio į Krymą. 1397 m. ir 1398 m. Vytautas surengė du karo žygius prie Juodosios jūros. Iš tų žygių parsivežti belaisviai buvo apgyvendinti netoli Vilniaus – Trakuose, Vokėje, Nemėžyje ir kitur. XV a. pradžioje, kai tarpusavyje kovojo chano Tochtamyšo sūnūs ir anūkai, totoriai į Lietuvą atvykdavo ir pasilikdavo savo noru. Ilgus amžius totoriai buvo ištikimi kariai, o namuose vertėsi žemės ūkiu, arklininkyste, augino daržoves, jas pardavinėjo Vilniuje. Labai įdomiai gidas mums pasakojo apie totorių bendruomenės papročius šarvojant ir laidojant mirusį jų narį, apie vestuvių papročius, apgailestavo, kad totorių papročiai nyksta, bendruomenė mažėja. Nemėžio bendruomenėje maždaug 300 žmonių, o iš viso Lietuvoje belikę maždaug du tūkstančiai totorių (anksčiau buvo iki 5000).

Gėrėdamiesi žydinčiais sodais riedame link Lentvario. Apie Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią mums pasakoja vadovas Algimantas Petrauskas. Lentvario bažnyčia statyta gana ilgai. 1904 m. pabaigoje į Rusijos vidaus reikalų ministeriją buvo išsiųstas prašymas leisti Lentvaryje Marijos ir Vladislovo Tiškevičių dovanotame sklype pastatyti mūrinę bažnyčią. 1906 m. buvo įkurta Trakų dekanatui priklausanti Lentvario parapija. Užsakydamas italų architektui Orsino Bongi parengti Lentvario bažnyčios projektą, grafas V. Tiškevičius tikriausiai nurodė ir pageidaujamą istoristinį, neoromaninį pastato stilių. Architektas projektą paruošė gana greitai, bet iki statybos pradžios praėjo dar penkeri metai dėl dovanoto žemės sklypo įforminimo. 1910 m. buvo sudarytas Lentvario bažnyčios statybos komitetas, kuriam pirmininkavo pats grafas V. Tiškevičius. Grafienė Marija Tiškevičienė, prisidėdama prie statybinių medžiagų įsigijimo, pardavė dalį savo brangenybių. 1911 m. gegužės pabaigoje prasidėjo statyba. Tačiau karas viską keitė – vokiečiai 1915 m. karo reikmėms nusavino sukauptas statybines medžiagas, išardė pastolius. Statyba buvo atnaujinta tik 1919 m. Stigo lėšų. Na, čia ilga statybos istorija. Vienu žodžiu, pabaigus svarbiausius dekoro darbus, 1943 m. pavasarį bažnyčią be didelių iškilmių pašventino arkivyskupas Mečislovas Reinys. A. Petrauskas dar bažnyčios prieigose atkreipė mūsų dėmesį, kad tai vienas įdomiausių XX a. pirmosios pusės Lietuvos sakralinių pastatų. Neoromantinių architektūros formų, bazilikinio tūrio bažnyčia sumūryta iš raudonų plytų. Pastato cokolis, portalai ir pagrindinio fasado sienų apačia aptaisyta tašyto granito plokštėmis, suteikiančiomis pastatui ilgaamžiškumo ir savotiškos rūstybės. Pagrindiniame fasade esantys trys pusapvalių arkų portalai atspindi trinavę šventovės struktūrą. Gana rūstų bažnyčios siluetą pagyvina prie pietinės sienos priglaustas varpinės bokštas – kampanilė. Viduje mus pasitiko romaninių kolonų formuojama erdvė. Kolonos aptaisytos granito plokštėmis, atrodo amžinos ir yra vyraujančios bažnyčios erdvėje. Vargonų chorą remia keturios kolonos. Kolonos laiko plačias arkas, kurių motyvą pakartoja virš šoninių navų esančios galerijos. Plati centrinė nava pereina į žemą presbiteriją su trisiene abside, kurią gaubia gaubtinis skliautas. Bažnyčios navas dengia tamsaus ąžuolo kesoninės lubos. Kolonomis paremtame vargonų chore yra iš Lentvario kilusios operos dainininkės Terezos Žylis-Gara 2004 m. padovanoti vargonai. Algimantas daug mums pasakojo vedžiodamas po bažnyčią apie vidaus dekorą. Beveik visa šventovės vidaus erdvė – sienos, galerijos, arkados, presbiterija yra dekoruotos sgrafito, freskos bei mišria (sgrafito ir freskos) technika. Pilkos, rusvos, mėlynos ir gelsvos dekoro spalvos gražiai dera su panašių atspalvių architektūrinėmis detalėmis – kolonomis, arkų archivoltais. Bažnyčios dekoravimo darbus atlikti buvo pakviestas Stepono Batoro universiteto dėstytojas, dailininkas Jurgis Hopenas. Derindamasis prie šventovės architektūros, J. Hopenas pasirinko jos vidaus dekoravimo techniką – sgrafitą, būdingą italų renesanso menui. Lentvario bažnyčios dekoras iliustruoja Kristaus gyvenimą ir Bažnyčios pradžią: vaizduojami pagrindiniai Kristaus gyvenimo įvykiai nuo Apreiškimo iki Prisikėlimo, apaštalai, šv. Jonas Krikštytojas, šv.  Juozapas. Ikonografiją papildo lituanistinis motyvas: medalionai su šv. Juozapato Kuncevičiaus ir šv. Kazimiero – dviejų iš Lietuvos kilusių šventųjų – atvaizdai. Viduriniosios navos šoninėse sienose pavaizduoti apaštalai, o galeriją remiančių arkų tarpuose – medalionai su evangelistų figūrėlėmis. Šoninių navų sienos skirtos 14 Kryžiaus kelio stočių. Siužetus skiriančiose juostose išrašyti maldų lotynų kalba tekstai. Gausu J. Hopeno mėgstamos renesanso dailės atributo – akanto lapų – motyvų.

Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčioje tikriausiai beveik visi esame buvę. Ši bažnyčia 2017 m. pašventinta kaip bazilika, todėl tai ypatingi maldos namai. XV a. Vytauto Didžiojo fonduotoje bažnyčioje darniai persipina gotikos ir baroko bruožai. Garsi ši bažnyčia pirmiausia dėl jos pagrindiniame altoriuje šešis šimtmečius kabančio Dievo Motinos paveikslo, garsėjančio stebuklais bei malonėmis. Šiam, pirmajam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais oficialiai popiežiaus Klemeso XI auksinėmis karūnomis vainikuotam paveikslui buvo suteiktas Ligonių Užtarėjos titulas. Įdomu, kad Dievo Motinos paveikslą nuo senų laikų gerbia tiek katalikų, tiek stačiatikių, musulmonų religinės bendruomenės. Ši bazilika dar ypatinga tuo, kad niekuomet nebuvo uždaryta, perleista kitos koncesijos žinion ar naudota kitoms, ne religinėms, reikmėms.

Karaimų maldos namai – kenesa – gyvuoja 125 metus. Karaimų bendruomenės narys buvo mūsų gidas. Pakviesdamas į maldos namus, paprašė galvas pridengti skarele ar šaliu – toks jų paprotys. Karaimai išpažįsta karaizmą. Senąjį Testamentą skaito ir aiškina pagal savo supratimą. Tikėjimas susiformavo VII amžiuje dabartinio Irako teritorijoje. Dabar karaimų bendruomenę sudaro apie 250 narių. 1913 m. buvo virš 10 tūkstančių. Mokykla labiau bendruomeninė (arba savaitgalinė). Išlikusi turkų kalba, tradicijos. Pamaldos kenesoje vyksta karaimų kalba. Senovėje knygos buvo iš hebrajų verčiamos į karaimų kalbą, naudojo hebrajų rašmenis iki 19 amžiaus. Mūsų dienomis liko vienas kitas karaimas, galintis perskaityti hebrajų raidėmis. Kenesoje vyrai meldžiasi pirmame aukšte (apačioje), o moterys – antrame aukšte. Kenesos altoriaus šonuose išrašyta 10 Dievo įsakymų. Karaimas gidas mielai atsakė į mums rūpimus klausimus.

Vievyje apsilankėme 1931 m. pastatytoje Šv. Onos bažnyčioje, nuėjome prie paminklo M. Smotrickiui. Ilgiau užtrukome Dievo Motinos ėmimo į dangų cerkvėje. Daug kartų pravažiavau pro šią baltą cerkvę, vykdama A1 magistrale į Kauną, bet nė karto nebuvau sustojusi ir užėjusi į vidų. Čia mus pasitiko šios cerkvės kunigas Vladimiras Rinkevičius. Jis papasakojo su šiais maldos namais susijusią istoriją. Nuo XIV a. iki 1810 m. Vievyje veikė Vievio stačiatikių vienuolynas, prie kurio buvo ir cerkvė. XVII a. pradžioje prie vienuolyno įsteigta spaustuvė, 1611 – 1660 m. spausdinusi knygas kirilica. Pirmieji jos leidiniai buvo maldaknygės bažnytine slavų kalba. 1619 m. čia išspausdinta M. Smotrickio „Slavų gramatika” – viena pirmųjų bažnytinės slavų kalbos gramatikų ( iš jos mokėsi ir M. Lomonosovas, pavadinęs knygą „mokslingumo vartais”). 1810 m. uždaryta cerkvė ir vienuolynas. Jau po kelerių metų cerkvę, vienuolyną ir spaustuvę apiplėšė ir sudegino pro šalį ėję Napoleono kariai. 1843 m. buvo pastatyta Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė, o vienuolynas atstatytas nebuvo. Tarpukariu cerkvė priklausė Kauno parapijai. Dabar cerkvę lanko keli šimtai parapijiečių, daugiausia iš Vievio ir Elektrėnų.

Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia yra viena iš senųjų Lietuvos bažnyčių, įkurta 1387 metais. Bažnyčia buvo medinė ir stovėjo net kelis šimtmečius, tačiau 1655 metais Rusijos kariuomenė apiplėšė ir sugriovė bažnyčią ir kleboniją. XVIII a. veikė parapinė mokykla, kurioje vaikai rinkdavosi mokytis pas kleboną. Bažnyčia yra viena iš pirmųjų Lietuvoje bažnyčių, kurioje kalbėjo lietuviškai. Dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pastatyta 1862 – 1865 m. Joje pamokslai sakyti ir giedota lenkiškai.

Netrukus privažiuojame Sudervę. Čia, ant vienos gražiausių apylinkių kalvos, apsilankome Švč. Trejybės bažnyčioje. Viena iš nedaugelio apvalių bažnyčių Lietuvoje, pastatyta 1822 m. pagal (manoma) Lauryno Gucevičiaus Masiulio projektą. Statybą prižiūrėjo jo mokinys Laurynas Bortkevičius, finansavo vyskupas Valentinas Volčackis. Bažnyčia yra klasicistinės rotondos formos, su kupolu ir šešių dorėninių kolonų portiku. Šoninėse nišose stovi šešių apaštalų skulptūros. Kupolo viršuje yra žibintas su kryžiumi. Interjeras gausiai dekoruotas – tapyba, iliuzinės rozetės, augalinio dekoro juostos ir freskos. Didysis altorius ir keturios evangelistų skulptūros yra Igno Gulmano kūriniai. Visa pirminė vidaus sienų tapyba, atlikta iki 1858 m., priskiriama dailininkui Napoleonui Ylakevičiui. Jis sukūrė ir altorinį Švč. Trejybės paveikslą. Mūsų vadovas Algimantas supažindino plačiau su šio dailininko įdomia biografija. Radome atrakintas duris į bažnyčios galerijas. Nepatingėjome sraigtiniais siaurais laiptais palypėti į viršutinę galeriją po kupolu, iš kur atsivėrė bauginantis aukštis ir įstabus vaizdas žemyn į bažnyčios apačią. Įsitikinome, kad Sudervės bažnyčios erdvė pasižymi labai gera akustika – aukštutinėje galerijoje po kupolo skliautu mūsų žodžiai, nors ir tyliai tariami, garsiai aidėjo.

Dažnai iš Vilniaus skubame keliais – nesustodami, nepasidomėdami, kas įdomesnio, svarbaus pakelėje. Tokia edukacinė kelionė išties yra prasminga. Per vieną dieną, atrodytų neįmanoma, kiek pamatėme ir sužinojome apie Vilniaus krašto sakralius statinius. O žydintis gegužis dovanojo mums rojaus sodo vertus vaizdus.

Dalia Sinkevičienė

Autorės nuotraukos