Senjorai klausėsi apie religijos ištakas

Paskaitos tema ir problematika, pripažino K. Dubnikas, labai plati: religijos kilmė, prigimtis, evoliucija, religijų tipologija. Temai gali būti keliami probleminiai klausimai – religijos prigimtis, kaip atsiranda religijos, ar religija yra kintantis dalykas, skirtingos religijos ar tik skirtingi dievai ir daug kitų, susijusių su žmogaus egzistencija. Docentas religijos kilmę siejo su žmogaus kilme – bereliginio laikotarpio mes nepažįstame. Religija radosi galbūt tada, kai žmogus suvokė save kaip problemą. Galime sakyti, kad žmogus yra religingas iš prigimties. Save apmąstančiam žmogui rūpėjo susivokti, kas jis esąs pasaulyje, kur keliauja, kai numiršta, ar galima peržengti šį pasaulį ir patekti į kitą. Religijos ir žmogaus santykio svarbiausias elementas – savo menkumo pripažinimas. Pirmykštėse kultūrose buvo paplitęs tikėjimas, kad gamtos reiškiniai ir objektai, negyvieji daiktai turi „sielą“. Animizmo religijoje gamtos sudvasinimas kilo iš žmogaus savasties patyrimo ir susietumo su gamta. Kai žmogus miršta, dvasia atsiskiria nuo kūno. Tai ir gamtoje yra dvasios – medžio, akmens. Totemizmas – religinių vaizdinių ir praktikų visuma, pagrįsta tikėjimu, kad egzistuoja genties ir totemo giminystės mitiniai ryšiai. Šeiminėje, gimininėje santvarkoje buvo garbinamas protėvių kultas (manizmas), radosi dievai ir deivės, globojantys santuoką, gimtį (vaisingumą), šeimos židinį, derlių. Laisvo sprendimo religijos susikūrė bendrijose, susibūrus žmonių grupėms. Vėliau tėvo autoritetas perkeliamas valdovui, ypatingam kilme, dangaus palaimintam. Archainės religijos yra susijusios su senovės civilizacijomis (Tarpupis, Egiptas). Atsiranda, žyniai, šventyklos, raštas. Aiškus ir tradicijos perdavimo mechanizmas. Jeigu nebūtų ritualo, garbinimo, mito – religija nustotų egzistuoti. Senųjų civilizacijų tautos – indai, egiptiečiai, graikai, romėnai – garbino daug dievų, kurie valdė dangų (Uranas, Koelas, Varūna, Djaus, Nut), žemę (Gaja, Telūra, Bhumi, Žemyna, Geb), požemį (Hadas, Plutonas, Joma, Vėlinas, Ozyris). Buvo ir valdantieji dievai – Dzeusas, Jupiteris, Indra, Perkūnas, Amon-Ra. Tautose gyvavo mitai apie pasaulio sukūrimą, dievų kilmę, jų istorijas, santykius su žmonėmis. Atsiradus raštui, mitai buvo užrašyti. Iki šių dienų yra išlikusių šventyklų ir kulto pastatų, liudijančių, kad egzistavo politeistinė (su daug dievų) religija. Kūrėsi valstybės ir imperijos, vyko karai ir užkariavimai, griuvo šventyklos ir dievai. Nuo archainės religijos su daug dievų istorijos vyksme atėjome prie monoteistinės – vieno dievo – religijos. Istorinės religijos yra konfucionizmas, daoizmas, budizmas, judaizmas, krikščionybė, islamas. Istorinių religijų (sen, graikų, romėnų, baltų) pradžios negalime atsekti, nes gentys atsinešė savo tikėjimus ir apeigas, besimaišydamos ir besijungdamos. Kitos istorinės religijos (įvykio religijos) turi aiškią pradžią: krikščionybė – nuo Kristaus prisikėlimo, budizmo – nuo Budos pabudimo, musulmonų – 622 m. Monoteistinės religijos – judaizmas (atsirado XIII a. prieš Kristų), krikščionybė (I a.), islamas (VII a.) – turi nemažai bendrų principų: Dievas yra vienas, jis yra transcendentinis ir amžinas; pasaulis yra Dievo sukurtas, geras, bet laikinas; žmogus yra iškiliausias Dievo kūrinys, jo siela yra nemirtinga; blogis kyla iš žmogaus laisvos valios; Dievas vykdo teisingumą ir gelbsti teisiuosius. Apie istorines religijas, išlikusias iki šių dienų, plačiau išgirsime kitose paskaitose. Šios dienos temą norėčiau apibendrinti doc. Kęstučio Dubniko paskaitos pradžioje ekrane pateikta citata: „Evoliucija nuo animizmo iki monoteizmo atspindi žavią žmonių civilizacijos kelionę. Ji atspindi žmonių socialinę raidą nuo mažų medžiotojų-rinkėjų grupių iki didelių, sudėtingų valstybių ir imperijų. Kiekvienas šios religinės evoliucijos etapas atitinka žmogaus supratimo apie pasaulį, visuomeninių struktūrų ir žmogaus vietos kosmose pokyčius. Ši kelionė yra liudijimas apie nenumaldomą žmogaus dvasios siekį suprasti ir įprasminti save didžiojoje visatoje“ (Dimosthenis Vasiloudis).

Dalia Sinkevičienė

Vaclavo Svidinsko nuotraukos