Senjorams rūpi Lietuvos vaikų gerovė ES šalyse

Vaikystė – pats gražiausias ir nerūpestingiausias žmogaus gyvenimo etapas. Daugeliui jis yra nepakartojamai brangus, džiaugsmingai įsimintinas ir dažnai grąžinantis į širdingus prisiminimus. Taip, atrodo, turėtų būti kiekvienam. Deja. Dirbdama valstybiniuose Vilniaus Antakalnio vaikų globos namuose (V. Grybo g. 29) nuo 1980 m., žinau daug labai liūdnų vaikystės istorijų, kurias vaikai atsinešė iš biologinių šeimų, patyrę savo brangiausių žmonių – tėvų – skriaudas, išdavystes… O baisiausia – nemeilę arba labai sužalotą ir sulaužytą pažeistų žmonių „meilę“. Jeigu senovėje dažni atvejai buvo našlaitystė, tai šiais mūsų laikais yra vaikų, netekusių tėvų globos dėl daugelio gyvenimo rykščių: alkoholio, narkotikų, psichikos ligų, abejingumo, motinų įkalinimo, motinų išvykimo į užsienį ir „pamiršimo“ apie savo vaikus…

Skaitydami ankstesniąją lietuvių ar užsienio rašytojų literatūrą ne viename kūrinyje sutinkame našlaičių temą, jų vargingą gyvenimą ir labai dažnai jų didelius pasiekimus. Realiame gyvenime juos augino, auklėjo ir rūpinosi kaimo bendruomenė, parapijiečiai, artimesni ar tolimesni giminaičiai, o miesto našlaičiais dažniausiai rūpindavosi bažnyčių ar vienuolynų prieglaudos, turtingų šeimų patarnautojai ar amatų meistrai.

Pastaruoju metu lietuviškuose filmuose įvardijami, paminimi vaikų namai ar parodomas kurio nors filmo herojaus ryšys su tokia įstaiga. Tai madinga? Ar iš tiesų aktualu? Žiniasklaidoje taip pat matome daug ir dažnai reklamuojamų globėjų paieškų. Bet globėjų vis trūksta ir trūksta. Galbūt mūsų visuomenė dar nėra tokia jautri ir supratinga, kad galėtų priimti kitokį vaiką. Taigi, vaikų, netekusių tėvų globos, gerovė yra valstybės rūpestis.

Dirbdama jau 45 metus vaikų globos namuose, išgyvenau daug pokyčių, pertvarkų, optimizavimų: iki 1990 m. ikimokykliniai vaikų namai. Vaikų gyvenimas pagal amžiaus grupes; nuo 1990 m. vaikai gyvena iki pilnametystės, lanko miesto mokyklas; nuo 1996 m. vaikai gyvena grupėse biologinių šeimų pagrindu, kad broliai ir seserys gyventų kartu; 2009-2011 m. vaikų gyvenamosios patalpos įstaigoje pertvarkomos į didelius butus (apie 120 kv. m.) su visa buto įranga. Maksimaliai gerinamos vaikų gyvenimo sąlygos; nuo 2020 m. šeiminių namų kūrimas. Vaikai persikelia gyventi į Vilniaus miesto savivaldybės nupirktus didelius butus, namus, kotedžus, kuriuose gyvena po 8 įvairaus amžiaus vaikus.

Ir visų šių struktūrinių pokyčių metu svarbiausias mūsų rūpestis buvo vaikų priežiūra, auklėjimas, pagalba, globa ir gerovė.

Džiaugiuosi, kad mes teisingai supratome, jog be savanorių, bendruomenių, rėmėjų ar kitų asmenų pagalbos ši misija sunkiai įmanoma. Todėl išplėtėme didelį bendradarbiavimo ratą.

2006 metais įsijungėme į ES savanorių tarnybos veiklą ir tapome savanorius iš įvairių ES šalių priimančia organizacija. 2008 metais pasirašėme bendradarbiavimo sutartis su Italijos ir Lenkijos savanoriškų šeimų organizacijomis dėl mūsų vaikų svečiavimosi šiose šeimose moksleivių atostogų metu.

Svečiavimosi projektas tęsiasi jau aštuoniolika metų. Didžiulė projekto sėkmė yra ta, kad daugelis vaikų šiose šalyse surado sau globėjus ar įvaikintojus, kuriais tapo tie žmonės, kurie kvietė tik svečiuotis. Labai dažnai natūrali pažintis, ilgalaikis bendravimas svečiuojantis šiose šeimose atvėrė ne tik namų duris, bet ir žmonių širdis mūsų vaikams ir jų gerovei.

Turiu begalę gražių pavyzdžių: mokslo pasiekimai, šeimų sukūrimai, profesiniai atradimai… Bet tai palikime kitam kartui!

Elvyra Lotc, Literatūros fakulteto lankytoja

Kristinos Sadauskienės nuotraukos