Senojo Testamento kultūrinė gelmė

Lektorė Ingrida Gudauskienė – teologijos daktarė, asocijuota profesorė, biblistė; 1996-2007 m. specializavosi ir daktaro mokslo laipsnį apgynė Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje; nuo 2004-ųjų Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos dėstytoja; 2023 m. paskirta Vilniaus Šv. Juozapo teologijos instituto direktore; dirba mokslinį ir ekspertinį darbą, veda biblinius mokymus vienuolijoms, seminarus mokytojams, skaito viešas paskaitas.

„Bijau žmogaus, kuris turi atsakymus į visus klausimus“, – pradėjo mūsų susitikimą Biblijos žinovė. Patikinome, kad mes nesame tie, kurie žinotume į visus klausimus atsakymus. Visas žmogaus gyvenimas yra ieškojimas atsakymų, o klausimo – kas po mirties – tikriausiai atsakymas tik anapusybėje. Biblijoje taip pat galime rasti daug klausimų ir atsakymų, kurie kilo žmogui, žmonijai dar prieš Biblijos rašymą.

Bibliją sudaro Senasis Testamentas (ST) ir Naujasis Testamentas (NT). Tai bendri judėjų ir krikščionių (katalikų, ortodoksų, protestantų) šventieji Raštai. Senąjį testamentą sudaro 46 knygos katalikų tradicijoje ir 39 knygos protestantų tradicijoje, o Naująjį Testamentą sudaro 27 knygos. Kol dar nebuvo NT, pirmos krikščionių kartos I a. kaip savo šventuosius Raštus skaitė ST. Judėjai skaitė tuos pačius Raštus, tik krikščionys ST pažadus apie Mesiją skaitė kaip išsipildžiusius Jėzuje Kristuje. Nors Bibliją sudaro 73(69) knygos, ano meto judėjų ir krikščionių religinė raštija buvo daug gausesnė – į Biblijos kanoną pateko tik kai kurie raštai. Raštų šventumui nustatyti judėjų ir krikščionių bendrijos turėjo griežtus kriterijus. Nepatekusios į Bibliją knygos vadinamos apokrifais. Pvz., „Giesmių giesmė“ – viena iš gražiausių ST knygų, kurioje apdainuojama vyro ir moters meilė, taip pat rizikavo likti ne kanonine knyga. Tačiau šios knygos interpretacija buvo pakreipta į teologinę pusę – kaip pokalbis tarp Dievo ir jo tautos. Todėl prasprūdo pro kanono (lazdos) cenzūrą.

Biblija buvo rašoma maždaug apie 1300 metų hebrajų, aramėjų ir graikų kalbomis. Viskas prasidėjo nuo iš kartos į kartą perduodamos žodinės tradicijos, kuri pasakojo apie istorijos – žmogaus ir tautos – įvykiuose patirtą Dievo artumą. Galima sakyti, kad tai – išganymo istorija, Dievo ir žmogaus kalbėjimasis istorijoje. Biblijoje yra tokių knygų, kurios formavosi ištisus šimtmečius (Izaijo knyga apie 500 metų, Jobo knyga apie 700 metų). Senąjį Testamentą (46 knygos) sudaro Penkiaknygė, Istorinės knygos, Išminties raštija, Pranašų knygos. Biblija yra tikras literatūrinių žanrų lobynas: mitai, sakmės, pasakos, istorijos kronikos, epopėjos, teisiniai kodeksai, sutartys, testamentai, genealogijos, sapnų pasakojimai, vizijos, dialogai, alegorijos, ginčai, satyros, darbo giesmės, raudos, maldos, pranašų orakulai, patarlės, meilės lyrika, evangelijos, laiškai… Pavyzdžiui, Patarlių knygoje įtvirtintas posakių žanras, kuomet mąstoma žmogaus kasdienybei artimais vaizdais. Patarlių posakius lengvai atkeliame į savo gyvenamąją aplinką. Žmogus gyvenime atranda universalią tvarką visame kame. Patarlių knygoje ryški perskyra tarp protingo ir kvailio: „Geriau susidurti su jauniklių netekusia meška, negu susitikti su kvailiu dėl nesąmonių“; „Kvailas vaikas yra neviltis tėvui, o niurnanti žmona – nuolat lašantis vanduo“. Kai kurios patarlės iš ST atkeliavo ir į lietuvių tautosaką: „Nekask duobės kitam, pats įkrisi“. Sudėtingiau skaityti ir suprasti apokaliptinio žanro tekstus (Apreiškimo Jonui knyga) – turime iššifruoti tam tikrus simbolius.

Biblinė literatūra patyrė iškilių aplinkinių kultūrų – šumerų, akadų, babiloniečių, asirų ir kitų, gyvenusių palei Tigro, Eufrato ir Nilo upes – literatūrinio paveldo įtakas. Tarpupis, Viduržemio jūros pakrantė link Nilo (Derlingasis Pusmėnulis) nuo senų senovės buvo apgyvendinta, kūrė savo kultūrą. Čia buvo parašytas visas ST. Mezopotamijos šumerai pirmieji pradėjo kurti įstatymus (apie 2000 m. pr. Kr.). Biblijos tautoje įstatymas buvo pradėtas užrašyti 9 a. pr. Kr. Epas apie Gilgamešą – fundamentaliausias epas, žinomas nuo III tūkst. pr. Kr. – aiški paralelė biblinei Nojaus istorijai. Ugarite gimė abėcėlė (apie 1400 m. pr. Kr.), kurioje kiekvienas ženklas reiškė garsą. Semitų kalbų vystymasis davė pradžią hebrajų kalbai. Biblija gimė tirštame kultūriniame pavelde.

Biblija – įvairiais požiūriais pasaulio istorija ir kultūrai svarbi knyga. Kaip tokia, ji domina įvairių sričių specialistus ar tiesiog tam tikromis pažinimo sritimis besidominčius žmones: lingvistus, nes, pvz., Biblijoje užfiksuotas vienos iš semitų kalbų vystymasis per maždaug tūkstantmečio laikotarpį; literatūrologus, nes Biblijoje aptinkami nuostabūs prozinio ir poetinio žanrų kūriniai, daug bylojantys apie antikinės literatūros dėsningumus; archeologus, nes savo atradimus senovės Derlingojo Pusmėnulio kraštuose jie neretai gali paaiškinti ir suprasti Biblijoje minimų faktų pagalba; istorikus – čia pasakojamos tautos istorija persipina su kitų tautų istorija ir likimais (nuo Egipto, Asirijos, Babilonijos, Persijos iki Graikijos ir Romos); psichologus, nes iš žmogaus besiveržiantis Dievo ieškojimas tuo pačiu atveria ir žmogaus dramą – jo siekį suprasti save, pastangas rasti gyvenimo prasmę; botanikus, nes Biblijoje gausiai minimos augalų rūšys padeda atsekti jų paplitimo senovėje zonas; gemologus (mineralai ir brangakmeniai), filosofus, geografus, zoologus… Biblijoje atspindėta antikinė kosmologija: žemę laiko keturi stulpai, ant jų plokščia žemė, kurią gaubia dangaus skliautas, po apačia siaučia chaotiški vandenys.

Biblija, būdama daugiau negu knyga, formavo Vakarų pasaulio kultūrą, meną, tikėjimą, filosofiją. Biblija iš esmės yra knyga apie santykį Dievo, žmogaus ir pasaulio. Galėtume klausti ir ieškoti atsakymo – kokia prasmė to, kad buvo sukurtas žmogus (o ne kaip sukurtas). Biblija pasakoja apie Dievo pastangas kurti idealų žmogų ir žmogaus pastangas kurti Dievą ir kitą žmogų pagal savo supratimą. Žmogui nepavyksta tapti idealiu. Biblinis realizmas ir yra nerealizuotas idealas. Biblija nėra idealūs pasakojimai apie idealų žmogų. Tai istorijos apie sunkų žmogaus kelią, rupų gyvenimą, grūmimąsi už idealą. Šiame gyvenimo kelyje Dievas neabejingas žmogaus bėdai ar buvimui gyvenimo duobėje – traukia iš jos (kopėčių simbolinis vaizdinys). Jis pritaria žmogaus siekiui nesitenkinti žemumomis, kilti į aukštumas, siekti idealo – čia ir sutampa Dievo ir žmogaus siekiai. Žmogus iš prigimties atviras Dvasios principui, jame įdiegta dieviškumo žymė – „Dievo DNR“. Žmogus savo būtyje pašauktas realizuoti dievišką genetiką.

Biblija – ypatinga knyga, kurią skaitome tikėjimo akimis, nes joje užfiksuota žmogaus susitikimo su Dievu patirtis. Kai Bibliją skaitome tikėjimo akimis, tikime, kad Biblija yra Dievo įkvėpta knyga. Tai reiškia, jog Bibliją skaitome kaip Dievo žodį žmogaus žodyje. Dievo žodis yra apie žmogų ir dėl žmogaus.

Paskaitos pabaigoje mūsų įsiklausiusiai, nuščiuvusiai ir susimąsčiusiai auditorijai Biblijos žinovė Ingrida Gudauskienė, perskaitė lietuvių ir hebrajų kalbomis iš Biblijos 126 psalmę ir pasveikino su Nepriklausomybės atkūrimo švente. Iš auditorijos klausytojai uždavė pranešėjai klausimų apie Biblijos tautą, apokrifus, apokaliptines Biblijos pranašystes. Pasijutome nupūtę nuo Švento Rašto dulkes ne tik namų bibliotekoje, bet ir kultūriniame išprusime.

Dalia Sinkevičienė

Vaclavo Svidinsko nuotraukos