Skilimas ir vienijimasis krikščionybėje

Lektorius pasiryžo apžvelgti Krikščionių Bažnyčioje vykstančią dialektiką – skaldymosi ir vienijimosi raidą, kuri vyksta ir šiandien.  Šios raidos išdava – krikščioniškų Bažnyčių įvairovė. V a. radosi Asirijos Bažnyčia (Irako, Irano, Indijos krikščionys), senosios Rytų Bažnyčios (Egipto, Etiopijos, Sirijos, Armėnijos krikščionys), Romos katalikų bažnyčia, graikų Rytų ortodoksų (stačiatikių, pravoslavų) Bažnyčios. Vėliau atsirado evangelikų/protestantų Bažnyčios: evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai (kalvinistai), anglikonai, baptistai, metodistai, sekmininkai ir kiti. Krikščioniškame pasaulyje šiandien vyrauja Romos katalikai (50,1 proc. arba 1,3 – 1,4 mlrd.), protestantai sudaro 36,7 procentų, Rytų ortodoksai – 9,4 procentų, orientalinės Bažnyčios 2,5 procento. Sekmininkai  – viena iš vėlyvosios reformacijos krikščionybės krypčių, atsiradusi XX a. pradžioje JAV, – jungia apie 279 mln. žmonių. Didžiausia sekminiška bendruomenė yra Pietų Korėjoje (2007 m. joje buvo 830 tūkst. narių). Ortodoksų Bažnyčiai priskiriama apie 200 mln. narių, iš jų daugiausia rusų Maskvos patriarchato (110 mln.), Ukrainos Konstantinopolio patriarchato (21 mln.), Rumunijos – 18, Graikijos – 10, Serbijos – 10, Bulgarijos – 7,5, Konstantinopolio – 5,5. Anglikonai – pusiau protestantiška bendruomenė – turi maždaug 100 mln. narių. Pagal narių gausumą toliau sektų evangelikų reformatų Bažnyčia – 90 mln. Apie 80 mln. narių turi baptistų, evangelikų liuteronų Bažnyčios. Iš Orientalinių Bažnyčių (viso 70 mln.) gausiausia narių skaičiumi yra Etiopijos Bažnyčia – 45 mln. narių. Metodistai (50 mln.) viena iš didžiausių krikščioniškų bažnyčių JAV. Lietuvoje pirmoji metodistų bendruomenė įsikūrė 1900 m. Kaune Šančiuose.

Krikščioniškajame pasaulyje Bažnyčių skilimas susijęs su įtakos ir viršenybės pasidalijimu tarp svarbiausių sostų. 325 m. Nikėjos susirinkime ypatingos jurisdikcijos teisės atitenka svarbiausiems Romos, Aleksandrijos ir Antiochijos (Artimųjų Rytų centras) sostams, iškilusiems virš kitų metropolijų. 381 m. Konstantinopolio I susirinkime iškyla  – antras pagal garbės primatą Konstantinopolis – kaip antroji Roma, nors tam priešinosi Roma ir Aleksandrija. V a. jau penki patriarchai varžosi tarpusavyje (naujas Jeruzalės). Tame pačiame V amžiuje atsidalina Rytų Sirijos bažnyčia (431 m.), miafizitų (Sirijos, Egipto, Armėnijos) Bažnyčios (451 m.), chalkedoninės Bažnyčios (būsimieji katalikai, Rytų ortodoksai,  protestantai) – 451 m. V amžiuje radosi penki patriarchatai. Krikščionių Bažnyčias skaldė ir nevienodas  tikėjimo tiesų skelbimas ar supratimas. Efeso susirinkime (431 m.) buvo aiškinamasi Kristaus prigimtis: ar Kristus veikia kartais kaip žmogus, o kartais kaip Dievas; Marija – ar Dievo Gimdytoja, ar tik Kristaus Gimdytoja? Nutarus, kad Marija ir Dievo Motina, esanti aukščiau visų šventųjų, pradėta garbinti – prasidėjo Marijos garbinimo kultas. 451 m. Chalkedono visuotiniame Bažnyčios susirinkime buvo paskelbta kristologinė dogma – Jėzus Kristus yra vienas asmuo – tikras Dievas, gimęs prieš visus amžius iš Tėvo ir tikras žmogus, gimęs iš Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos. Chalkedono susirinkimo dekretai buvo priimti kaip Bizantijos imperijos įstatymai, kuriems nepritarė monofizitai. Tai paskatino savarankiškų bažnytinių bendruomenių radimąsi Persijoje, Sirijoje, Armėnijoje. Chalkedono susirinkime buvo paskelbta patriarchų sostų pirmumo eilė: Roma, Konstantinopolis, Aleksandrija, Antiochija ir Jeruzalė.

Didžioji Rytų ir Vakarų Bažnyčių schizma- oficialus atsiskyrimas – įvyko 1054 m. liepos 16 d. kaip Konstantinopolio patriarchato ir popiežiaus legatų tarpusavio ekskomunikacijos. Tai buvo ne tiek įvykis, kiek procesas, kurį lėmė Rytų ir Vakarų šalių skirtingos kultūros ir mąstymo būdas bei politinės sąrangos. Prie skilimo prisidėjo ir konfliktas dėl autoriteto: popiežius – universalus autoritetas ar pirmasis tarp lygių. Reikalavo, kad popiežius būtų autoritetas viso pasaulio krikščionims. Rytų ir Vakarų pasaulius galutinai atskyrė Konstantinopolio nusiaubimas IV Kryžiaus žygio metu (1204 m.). Po to buvo bandymų suvienyti Rytų ir Vakarų krikščioniškas Bažnyčias Liono II susirinkime (1274 m.), Feraros-Florencijos susirinkime (1439 m.). Tačiau unijų esmė – popiežiaus autoriteto ir Vakarų dogmatikos pripažinimas, išsaugant specifinius Rytų liturginius papročius – nebuvo įgyvendinta.

Partikuliarinės ortodoksų-katalikų unijos Europos krikščioniškame pasaulyje vyko atskirose šalyse. Lenkijoje ir Lietuvoje Brastos unija (1595-96 m.), susikūrė Ukrainos graikų katalikų Bažnyčia (unitai). Slovakijoje 1646 m. Užgorodo unija sujungė rusinų graikų katalikų Bažnyčią ir Slovakijos graikų katalikų Bažnyčią. Sudarytos unijos Habsburgų valdose Rumunijoje ir Vengrijoje.

XVI-XVII a. Vakarų Europoje kilo reformacijos banga, siekusi pertvarkyti Katalikų bažnyčią bei jos doktriną, sukūrė protestantizmą. Šis religinis judėjimas lėmė protestantiškųjų (evangelinių) Bažnyčių kūrimąsi. Kai kuriose šalyse (Vokietijoje, Anglijoje, Škotijoje) reformacija kilo, buvo remiama ir ginama politinės valdžios (kunigaikščių, miestų tarybų). Šioje reformacijos srovėje susidarė trys protestantizmo šakos: evangelikų liuteronų (liuteronybė), evangelikų reformatų (kalvinizmas) ir anglikonų (anglikonybė). Radikalioji reformacijos srovė – anabaptistai, nuosekliai palaikę Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, buvo persekiojami tiek katalikų, tiek protestantų valdžios. Anglijoje ir Skandinavijos šalyse kūrėsi liuteronų-evangelikų Bažnyčia, Šveicarijoje evangelikų-reformatų Bažnyčia. Anglijos Bažnyčia (anglikonai, baptistai) yra pusiaukelėje tarp protestantiškosios ir Romos katalikų apeigų Bažnyčios. Anglikonams svarbi yra maldaknygė. XIX a. Nyderlanduose, Vokietijos ir Austrijos imperijų teritorijose, Šveicarijoje kūrėsi Katalikų Bažnyčios atšaka senkatalikių bažnytinės bendruomenės. Senkatalikiai susiorganizavo į savarankišką sinodinės struktūros Bažnyčią, nepripažįstančią Marijos kulto dogmų, celibato, pasninko, individualios išpažinties. 1893 m. Lenkijoje radosi marijavitai – Marijos gyvenimo garbintojai. Lietuvoje marijavitai turėjo koplyčias Kriūkuose (Šakių raj.), Kaune, o sovietmečiu sunyko. Vėliau radosi įvairių religinių sektų. Dr. L. Jovaiša pastebėjo, kad kuo mažesnė  religinė bendruomenė, tuo labiau ji nori įsitvirtinti ir yra nepakanti kitoms.

XX a. pradžioje kilo  ekumeninis sąjūdis, siekiantis visų krikščionių Bažnyčių suartėjimo, bendradarbiavimo ir kaip galutinio tikslo – susivienijimo, kad būtų atkurta vieninga krikščionybė. Svarbiausia organizatore tapo 1948 m. įkurta Pasaulinė Bažnyčių taryba. Pasaulinės Bažnyčių tarybos asamblėjose pastaraisiais metais, be teologinių klausimų, keliami ir svarstomi visiems krikščionims aktualūs socialiniai ir politiniai (taikos išsaugojimo, socialinės ir mokslinės pažangos, ekologiniai, futurologiniai ir kt.) klausimai. Siekiama prieiti susitarimą dėl bendros tiesos, įveikti proto ir širdies ribotumą, susiskaldymą.  Ekumenizmas dabar vienija virš 300 religinių bendruomenių iš maždaug 100 šalių. Krikščionių bendrystės atramos, anot pranešėjo L. Jovaišos, yra centrinė-esminė Jėzaus Kristaus figūra, krikštas kaip įsijungimo į krikščionių bendruomenę veiksmas, tikėjimo išpažinimas (Nikėjos-Konstantinopolio, IV a.), Šventasis Raštas, „Tėve mūsų“ malda, eucharistijos praktika.

Dr. Liudas Jovaiša paskaitą apie krikščionių Bažnyčių skilimą ir vienijimąsi pabaigė citata apie krikščionių ištikimybę Eucharistijai: “Kaip krikščionys, nesvarbu kokios denominacijos, mes niekada ištikimai nesilaikėme Kristaus mokymo: neatsukome kito skruosto, neatleidome savo priešui, nesirūpinome, kad mūsų mintys būtų doros, nematėme Dievo vargstančiuose, nesistengėme, kad širdys būtų tyros ir laisvos nuo šio pasaulio dalykų, tačiau buvome ištikimi viename svarbiame dalyke – ištikimai šventėme Eucharistiją. Tai paskutinis dalykas, ko Jėzus prieš mirtį mus prašė.“ (Ronald Knox)

Dalia Sinkevičienė

Vaclavo Svidinsko nuotraukos