
Spalvinga išvyka
Nors visada Kultūros fakulteto organizuojamos edukacinės išvykos būna turiningos, turtingos, penktadienio kelionę į Panevėžio J. Miltinio dramos teatrą būtų galima pavadinti dar ir ypač spalvinga. Nušviestas neįtikėtinai skaidrios sausio saulės net niūrokas žiemos peizažas, matomas pro autobuso langus, atrodė pavasariškai spalvingas su žavių stirnaičių pulkeliais, besiganančiais vešliai žaliuojančiuose žiemkenčių laukuose.
O kai duris pravėrėme į Porceliano galeriją, įsikūrusią už 12 kilometrų nuo Panevėžio esančiame Stanionių kaime, netikėtai atsidūrėme tarp tūkstančio žaismingų, spalvingų porceliano figūrėlių, vazų, indų ir net paveikslų. Po pilnus unikalių eksponatų kambarius gerą valandą mus vedžiojusi kolekcijos savininkė Irena Puidokienė prisipažino, jog jau 20 metų serganti nepagydoma meilės porcelianui liga, kuria užsikrėtė dar vaikystėje nuo tėvų namuose turėtos figūrėlės, kurią ir dabar laiko viena iš jai brangiausių per tūkstantį tris šimtus eksponatų turinčioje kolekcijoje.
Kaip ir teigiama galerijos anonse, tikrai turėjome galimybę susipažinti tiek su senosios Kinijos, Japonijos įspūdingais porceliano gaminiais, tiek ir su geriausiais Europos manufaktūrų, pradedant Meiseno, Berlyno karališkosios porceliano manufaktūros ir kitais Vokietijos gamintojais, taip pat ir Austrijos, Anglijos, Prancūzijos, Čekijos, Italijos, Ispanijos, Danijos ir kitų Europos šalių porceliano darbais, sukurtais nuo XVIII a. iki šių dienų. Sužinojome, kuo skiriasi kietasis porcelianas nuo minkštojo ar biskvito nuo klinkerinio, bandėme atpažinti japonų imari, baroko, rokoko, ampyro, klasicizmo, artdeko ir kitų meno stilių bruožus. Manau, jog daugeliui ypač patiko gausi kolekcija šokančių porcelianinių balerinų,stebinančių savo judesių grakštumu, ažūrinių sijonėlių lengvumu. Tačiau labiausiai sužavėjo ne tiek tikrai gausi porceliano kolekcija, kiek jos savininkės aistra savo pomėgiui, jos nuoširdus domėjimasis pasirinkta meno šaka ir noras dalintis su kitais sukauptomis žiniomis – apie kiekvieną eksponatą ji galėtų papasakoti įdomiausių istorijų.
Panevėžio paveikslų galerija taip pat pasitiko spalvomis, nes pirmame aukšte kaip tik mūsų lankymo dieną atidaromoje ukrainiečių dailininkės Oksanos Brenzovych parodoje „The Blue“ menininkės išgyvenimai abstrakčiuose paveiksluose išreiškiami būtent per spalvas, iš kurių dominavo mėlyna. Tiesa, antrame aukšte eksponuojamos keturių jaunų menininkų parodos „Anapus žodžių…“ tikrai nepavadintume spalvinga ir ekspresyvia, o gal tiesiog mes, išauklėti klasikinio meno tradicijų, jau sunkiau priimame ir suvokiame abstrahuotus postmodernistinius eksperimentus… Užtat Vaivos Abromaitytės fotografijų paroda „Menų pašaukti“ ne vieną patraukė įtaigiai perteikta Nacionalinės M. K. Čiurlionio meno mokyklos Baleto skyriaus moksleivių plastika, jaunystės grožiu, gyvenimo meile spinduliuojančia energija. Unikaliausią galerijos kolekciją sudaro iš tarptautinių keramikos simpoziumų, kasmet organizuojamų Panevėžyje, surinkti keramikos darbai, kurių dalis taip žaismingai sukomponuoti galerijos kieme.
Juozo Miltinio dramos teatras pasitiko tikrai spalvingais ir įdomiais jaunų menininkų darbais, eksponuojamais erdviuose dviejų aukštų vestibiuliuose, kuriuose, skirtingai nei Vilniaus teatruose, nekvepia nei karštu šokoladu, nei šampanu, užtat daug vietos pabendrauti susitikus seniai matytus pažįstamus ar net gimines.
Ir nors režisieriaus Valentino Masalskio vos prieš mėnesį pagal prancūzų dramaturgo Jeano-Luco Lagarceʼo pjesę pastatytas spektaklis „Tiesiog pasaulio pabaiga“ analizuoja tikrai sudėtingus, dramatiškus santykius vienos šeimos narių, kurie taip ir nesugeba suprasti vienas kito, nes kiekvienas yra užsisklendęs savo gyvenimo nuoskaudose, po jo liko gana šviesus įspūdis. Šviesus galbūt dėl to, kad pastatymas nenuvylė, nes aktoriai Giedrius Arlauskas, Dainius Jankauskas, Ligita Kondrotaitė, Ieva Labanauskaitė, Urtė Povilauskaitė ir violončelininkas Mindaugas Bačkus puikiai atliko savo vaidmenis. Minimalistinė dailininkių Renatos Valčik ir Rūtos Venskutės scenografija papildė dramatiškų santykių atmosferą, kurios kulminacines akimirkas įtaigiai akcentuodavo per visą scenos ekraną išdidintas aktoriaus veidas, su neapykanta trankomų durų garsas ar vienas nuo kito šeimos narius atskiriantis medinis stalas. Spektaklio pabaigoje visus užhipnotizavo scenos gilumoje nušvitusio vakarėjančio peizažo fone grojantis vienišas muzikantas, verkiančios violončelės garsais išreiškiantis subtilų vienišo žmogaus skausmą, neviltį, ilgesį…
Gražina Mališauskienė, Kultūros fakulteto lankytoja
Autorės nuotraukos