Sumanymas praplečia pažinimo horizontus

Gausiai į Vilniaus kolegijos salę susirinko projekte dalyvavusieji, nes buvo ką prisiminti: surengtos 27 paskaitos ir beveik dvi dešimtys kelionių. O kad susidraugauta, liudijo į konferenciją atvykę svečiai iš Vilkaviškio ir Šakių. Projekto pabaigtuvės – ne tik ataskaitos, bet ir džiugi šventinė atmosfera.

Kelionių galią puoselėti meilę savo tėvynei krašto istorijos ir dabarties pažinimu renginio pradžioje poetiškai išsakė savo eilėraščiu Aldona Ambrukaitienė, o oficialiai pradėdamas konferenciją TF dekanas Arvydas Ivaškevičius sakė, kad svarbu ne tik patyrimais pasidalinti, bet ir susitikti su bendraminčiais. Projekto sumanytoja ir vadovė prodekanė Albina Varanauskienė negailėjo gausių padėkų žmonėms lydėjusiems per projekto veiklas: skaičiusiems paskaitas, kartu keliavusiems, pasirūpinusiems, kad būtų ir turininga, ir prasminga. Sveikindama konferencijos dalyvius MČTAU rektorė dr. Zita Žebrauskienė džiaugėsi, kad projektas ne tik padėjo pažinti kraštą, bet ir suvienija ypatingus žmones: dėkojo lektoriams Vidai Kniūraitei, Libertui Klimkai, Juozui Banioniui, Jonui Mardosai ir Suvalkijos krašto žmonėms, sveikino svečius iš Vilkaviškio ir Šakių, pastebėjo ir bendrystės galią. Dvasingumu konferenciją papildė ir jautri MČTAU kapeliono Vytauto Rapalio kalba. „Kelias visada yra daugiau nei atstumas, tegul kelionės prasmė lydi apdovanodama, – linkėdamas eiti ir rasti kalbėjo kapelionas. Apie krašto ypatumų pažinimo prasmę kalbėjo šiemet TF klausytoja tapusi ir buvusi LR Seimo narė Angelė Jakavonytė, pakvietusi į sodybą Varėnos rajone, kurioje įkūrė partizano Juozo Jakavonio – Tigro muziejų. Priminusi fakulteto bendrystės kodą – šypseną, Garbės dekanė Teodora Dilkienė kalbėjo apie kelionę į etnines lietuvių žemes Lenkijoje ir turiningą stovyklavimą prie Vištyčio ežero. Dėkojo žmonėms, padėjusiems pažinti kraštą. Ta proga ir MČTAU rektorės padėkos raštas įteiktas Vilkaviškio savivaldybės tarybos nariui Bronislavui Politai.

Istorikės įžvalgomis dr. Vida Kniūraitė atkreipė dėmesį, kokia šio nedidelio plotu, bet išauginusio didžias Lietuvos valstybingumui, švietimui ir kultūrai nusipelniusias asmenybes, reikšmė. Tad šalia labai tiko ir Aldonos Ambrukaitienės skaitomi posmai – padėka aušrininkams, „kad niekas svetima kalba kalbėt neverčia“. Etnologo žvigsniu prof. Libertas Klimka pažvelgė į krašto žmonių gyvenimo ypatumus, citavo liaudišką išmintį spėjant būsimus orus, kasdienybės istorijas. Savita profesoriaus pasisakymo iliustracija tapo ir ansamblio „Rudenėlis“ dainininkų su vadove Danute Akucevičiene atvykusių iš Vilkaviškio dainos ir porinimai, kaip gyveno ir dabar gyvena suvalkiečiai, kuo ypatingas tautinis kostiumas, šmaikštavo ir liūdnas dainavo, linksmus ratelius suko. Įdomiomis įžvalgomis apie gyvenimą prie sienos, apie buvusias sąsajas su ano meto Prūsija pasidalino Bronislavas Polita. Už kartų bendrystę dėkojo Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos mokytoja Aušra Račkauskienė. Apie lietuvių gyvenimą etninėse žemėse Lenkijoje kalbėjo Etninės kultūros tarybos narė, Lenkijos lietuvių etninės kultūros tarybos garbės narė Nijolė Balčiūnienė.

Dėmesingai ir nuoširdžiais plojimais konferencijos dalyviai sutiko iškalbingą Bonifaco Vengalio sukurtą fotofilmą apie projekto veiklas. Jame ne tik suskaičiuota, kokių paskaitų klausėmės, kokius filmus žiūrėjome, kur kaip keliavome, bet ir viskas iliustruota fotonuotraukomis ir kūrybiniais intarpais.

Apibendrindama konferenciją, MČTAU prorektorė Violeta Skaržinskienė pasidžiaugė ne tik projekto rezultatais, bet ir pagyrė fakulteto išskirtinumą bei bendrystę: „Visur kartu, visur būriu.“

Šventinė nuotaika neišblėso: buvo ne tik dovanų, bendrų fotografijų, bet ir nuotaikinga popietė su svečiais, vaišėmis, linksma muzika bei šokiais ir kaip jau įprasta fakulteto renginiuose – „Turizmo ūkio“ šeimininkų Mortos ir Anupro (Elena Dobrovolskienė ir Vilius Šaduikis) sveikinimais.

Ir konferencijos turiningumu, ir širdingu priėmimu džiaugėsi po renginio kalbinti svečiai. O keliavę po Suvalkiją pripažino, kad kiekvienas kelias, vedantis per mažus miestelius, istorinius piliakalnius ar ramius miškų takus, parodė, kur tikroji vertė slypi. Stovėdami ant piliakalnio, vaikščiodami po senamiesčius ar klausydamiesi vietinių pasakojimų plečiame patirties horizontus ir kuriame savyje daugiau Lietuvos.

Lilija Smalakienė

Vaclavo Svidinsko nuotraukos