Ačiū, kad esi, Stebukle

Nuščiuvusioje kambario erdvėje, saugiai gaubiamoje rytinės miglos, tarsi savaime išsiprašiusi, suskambo Čopros meditacija. Melodingas balsas, nusklęsdamas gėlių lapeliais švelniai sklaidėsi, minkštai slėpdamasis ne tik jaukiose kertelėse, bet nejučia įsiskverbdamas ir į širdį: „Stebuklai vyksta kasdieniame mūsų gyvenime. Jei tik skirsime padidintą dėmesį, netrukus ne tik kad juos pastebėsime, bet jie pradės vykti dažniau…“

Emocijos vyniojosi maloniose Čopros balso intonacijose, o mintys ieškojo patvirtinimo ar atitikmenų kasdienybėje: „Hm, stebuklai…“ Pastarosiomis dienomis nerimstančios mintys vis ją sugrąžindavo į įspūdingą šventę… Ji nuščiuvo: „ Taaaip, va kur tikras stebuklas. Ir vargu ar jis kada nors vėl pasikartos.“

Jai teko nuostabi galimybė šiltai apkabinti šimto metų sulaukusią, mielai besišypsančią ir ją atpažinusią (susitikdavo jos nedažnai) Viliją: „Dieve, ir tu atėjai“. Priiminėdama puokštes, moteris smagiai žvalgėsi į besirenkančius sveikintojus, jų nesutalpinančioje Mažvydo bibliotekos salėje. Daugeliui norėjosi bent žvilgsniu palytėti tikrą gyvenimo stebuklą.

Žvitraus žvilgsnio Vilija – nuostabi Moteris – originali rašytoja. Kaip ji pati vylingai šaipėsi televizijos ekrane: „Niekada nesportavau, mano kūnas nesutvertas sportui. Valgiau visada tai, kas buvo skanu ir kas patiko“. Smagiai nuskambėjo tarsi pasišaipymas iš visų „įtakotukių ir visažinių longevity rekomendacijų“.

Kur? Kur tas neblėstantis moteriško žavesio šaltinis, tebetrykštantis jaukia paslaptinga šypsena ir savojo gerumo purslais aptaškantis visus susiliečiančius. Spėjimai sukosi gaivalingu ratu, vis negalėdami įvardinti tos moters gyvybingumo paslapties: nesportavo, pokariniame laikotarpyje, o ir vėliau niekas net nekalbėjo apie „sveiką mitybą“. Kiek mažai mes žinome, kiek mažai duota suprasti gyvybės ir gyvenimo paslaptį…

Tačiau… Stebuklingas trumpas susitikimas nedavė ramybės, dar ir dar kartą vertė pasitikrinti savąsias gyvenimo vertybes, susivokti prioritetus: „Ar aš turėsiu galimybę sulaukti josios metų?“ Susivokė: „Net ne šis klausimas sau būtų svarbiausias.“

Stebuklingas susitikimas vertė pasiklausti „Ar leisiu sau eiti per gyvenimą su šypsena, lengvu nusiteikimu, prisilietimu prie gerumo, grožio įsileidimu…“ Klausimas vijo klausimą: „Ar jau dabar tavajame gyvenime pakanka lengvo humoro, gyvenimą teigiančios energijos ir nepasisotinamumo gyvenimu?“

Yra žmonių, kurie palieka švytintį pėdsaką. „Ačiū, mieloji Vilija, kad esi. Kad keistu būdu susitikome, nes reikėjo, nes niekas nevyksta atsitiktinai. Tad dabar tolimesnis stebuklas, tavosios moteriškos paslapties palytėtas, gali vykti giliai manojoje sieloje. Ir gal būt aš tai sugebėsiu perduoti kažkam toliau…“

Stebuklas, kurį pastebime, kurį pajaučiame, kuris išjudina troškimą būti savimi.

Lilija Šličienė, Literatūros fakulteto lankytoja

MČTAU archyvo nuotraukos