Užsibrėžto tikslo siekis

Aušvydas Belickas gimęs 1961 metais. Tai įsigalėjusio sovietmečio siautėjimo, teroro laikmetis, kada kiekvienas žmogus, kiekviena įstaiga buvo tarsi po padidinamuoju stiklu, kiekvieno žmogaus veiksmai akylai sekami. Jaunimui primygtinai diegiami sovietinio gyvenimo „pranašumai“. Tačiau motinos – stipraus charakterio gydytojos – sūnus buvo auklėjamas lietuviška, krikščioniška dvasia. Baigęs Birštono vidurinę mokyklą kartu su mama nuvežė dokumentus į universitetą. „Šventoji Dvasia pūstelėjo, ir visi planai pasikeitė. Atvažiavau paduoti dokumentų studijuoti architektūrą ir netikėtai garsiai  sau ir kitiems pasakiau, kad būsiu kunigas. Į kunigystę teko eiti per pogrindinę seminariją”, – pasakojo svečias.

Netikėtai atsiradęs troškimas būti kunigu nepaisė jokių aplinkybių. Nežiūrint į draudimus, persekiojimą, sekimą – užsibrėžė pasiekti savo. „Šiandien jauniems  tėvams, kurie klausia, patariu, sakau, kad  vaikams reikia drausmės ir tvirtų gairių, nes tai padeda susigaudyti dalykuose, kurių nesubrendęs žmogus dar pats negali suprasti. Bent jau man griežtas mamos auklėjimas padėjo atskirti, kas yra tikra, gera”,- teigė klebonas.

Tuo metu pogrindžio seminarijos reikalais rūpinosi jėzuitai ir marijonai. Bendrų paskaitų nebuvo, būsimasis kunigas bendravo asmeniškai su studijų vadovu. Teko mėtyti pėdas, nes suprato, kad saugumiečiai įtaria jį studijuojant. Todėl kiekvienais metais paduodavo pareiškimus į Kauno kunigų seminariją. Valdžios pareigūnai priekaištavo, kodėl veltėdžiauja – nesimoko, nedirba. Bet jis gudriai atremdavo kaltinimus cituodamas sovietinius dokumentus apie žmogaus teises.

1986 metų rudenį ankstų rytą Skaistgirio parapijoje vyskupas Julijonas Steponavičius slaptai suteikė kunigystės šventinimus. Po šventinimų turėjo slapstytis tris mėnesius, kad nesusektų judėjimo maršrutų ir nesutapatintų su vyskupo maršrutais, nes tada galėjo atsekti pogrindžio seminariją.

Ir vėliau teko dirbti nelegaliai Naujajame Daugėliškyje (Ignalinos raj.) zakristijonu. Ten dirbo klebonas E. Paulionis, kuris aptarnavo ir Paringio parapiją, ten darbavosi ir kunigas Aušvydas Belickas. Tai buvo pirmas atvejis sovietmečiu, kai pogrindyje gavęs šventinimus kunigas pradėjo viešai dirbti parapijoje.

Dirbdamas Paringio parapijoje, o vėliau Švenčionių parapijoje, įsijungė į Lietuvos laisvės lygos veiklą, informacinio biuletenio rengimą, maketavimą. Maketavimui kunigas Aušvydas Belickas buvo atvežęs iš Amerikos kompiuterį, kurį padovanojo Amerikos lietuviai norėdami  prisidėti prie mūsų laisvės kovų.

Kunigo Vaclovo Aliulio svarstymai apie katalikiškos žiniasklaidos atgavimą įtraukė ir kunigą Aušvydą Belicką, ėmusį rašyti į „Katalikų pasaulio” leidinį. 1992 metais jis tapo „Katalikų pasaulio” redaktoriumi. Dirbant žurnalistinį darbą labai padėjo žinios, gautos Belgijoje.

Nepriklausomybės atgavimo metu bažnyčia buvo stipri jėga. Kada Sąjūdis kalbėjo apie autonomiją, Lietuvos laisvės lyga reikalavo Nepriklausomybės. Tuo metu „Katalikų pasaulis” kėlė du tikslus: evangelizacija ir informacija. Taip pat kuo daugiau pateikti informacijos, kas vyksta Lietuvoje bei Visuotinėje Bažnyčioje. Dirbdamas „Katalikų pasaulio” redakcijoje kunigas buvo ir Jurgio Matulaičio parapijos vikaras.

Lankantis Lietuvoje popiežiui Jonui Pauliui II, Aušvydas Belickas vadovavo žiniasklaidos  tarnybai, turėjusiai nušviesti popiežiaus vizitą. Tai buvo laukiamas ir svarbus įvykis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Žurnalas jam teikė didžiulį dėmesį, tai buvo įkvėpimo šaltinis.

„Katalikų pasaulio” redakcija veiklą baigė 1996 metais.

Klebonui teko dirbti keliose bažnyčiose, griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje,  policijos kapelionu. O nuo 2014 metų Šv. Mikalojaus parapijos klebonu.

Kunigas Aušvydas Belickas konstatuoja, kad kiekvienas žmogus turi sąžiningai ir atkakliai dirbti savo darbą, tada ir vaisiai kiekvienoje srityje bus džiuginantys.

Literatūros fakulteto lankytojai išgirdo gražų, aiškų pasakojimą apie šv. Velykų paslaptį, apie prisikėlimo reiškinį. Šv. Velykos yra pagrindinė bažnyčios šventė. Prisikėlimas mokslu neįrodomas dalykas. Dievas nėra tyrimo objektas. Žmogui duotas pasirinkimas – tikėti ar netikėti. Bet matant kai kurių žmonių gyvenimą, jų ryžtą, pasiaukojimą savo darbui norisi tikėti Aukščiausiojo galia.

Aldona Kasparaitienė, Literatūros fakulteto lankytoja

Kristinos Sadauskienės nutraukos