Vilijos Jurėnienės asmenybės šviesa: talentas amžiui nepavaldus

Jubiliatės gyvenimas ir jos knygos atveria duris į pasaulį, kuriame etika, švelnus humoro jausmas, jautrumas ir nuostabi, kone visą patirtį apimanti atmintis išlieka svarbiausi vedliai.

Visi klausytojai sutinka su tuo, kad jubiliatės proza turi nepakartojamą vidinį ritmą ir jis yra organiškas, neprimestas.

Per renginį literatų pasisakymuose dominavo įsiklausymas į autorės balsą, įrašytą jos kūryboje. Skambėjo nuoširdūs linkėjimai sveikatos, geros nuotaikos ir sėkmės.

Jonas Kirtiklis, Literatūros fakulteto dekanas

***

Miela Vilija, sveikinu su 100 metų jubiliejumi – tai didelė Dievo dovana jums ir mums, jūsų gerbėjams. Linkiu sveikatos, džiaugsmingų, prasmingų dienų! Jūsų buvimas šalia įkvepia mus, suteikia tikėjimo. Jūsų skleidžiama meilė žmonėms, optimizmas ir mus skatina suprasti, kad kiekvienas amžiaus tarpsnis yra gražus, prasmingas.

Būkite laiminga, apsupta nuostabios šeimos, bendraminčių draugų, Ačiū už indėlį į gausios MČTAU bendruomenės veiklą.

Su didele pagarba ir meile

MČTAU rektorė Žita Žebrauskienė

***

Neišleiskit manęs,

Neišleiskit.

Uždarykit duris

ir užremkit.

Teapsaugo mane

namo slenkstis,

o tada –

teįvyksta, kas lemta.

 

Kol dar vyšnios

už lango taip baltos,

kol gali,

kol gali pasiteisint.

Kol prieš nieką

nesijauti kaltas.

Neišleiskit manęs.

Neišleiskit.

Erminija

***

Asmenybės šviesa

Laiškas gerb. Vilijai Jurėnienei ypatingo jubiliejaus proga

Džiugu, kad Jus gyvenimo kelias atvedė į MČTAU Literatūros fakultetą. Jūsų asmenybė čia suspindėjo naujomis, netikėtomis spalvomis – tapote talentinga rašytoja, išleidote net penkias atsiminimų knygas. Jose atgimsta Utenos krašto senasis kaimas, įdomūs žmonės, jų sudėtingi likimai. Atgimsta lietuvių tautos kultūra, papročiai, moralinės vertybės. Visas knygas sieja Jūsų, kaip pasakotojos, talentinga asmenybė. Vaizdinga kalba, lyriškumas, šmaikštumas, gausios buities detalės prikelia praeitį, įkvepia jai gyvybę. Mąstote apie amžinąsias vertybes. Tauta tarsi medis: jis gyvas, kol turi šaknis. Praradusi savo tapatybę, kultūrą tauta išsigimsta. Todėl prisiimate atsakomybę už tai, kad šių dienų lietuviai, ypač jaunimas, nepamirštų, jog Lietuvos savito meno ir kultūros šaknys yra praeities kaime. Mūsų vėliavos spalvos ir simboliai irgi iš ten – juos audėjos įamžino audinių raštuose. Skaitai ir džiaugiesi pagarba kaimo žmogui. Vos 20 m. buvote, kai palikote tėvų namus, bet niekada nenutolote nuo gimtinės. Kodėl? Juk po studijų gyvenote Vilniuje, priklausėte inteligentijos elitui. Atsakymą randame memuarų novelėse. Jas sieja šeimos, kaip amžinos vertybės, motyvas. Svarbu šiandien priminti mūsų visuomenei, kad vaikai būtent iš tėvų perima į savo gyvenimą moralinių vertybių kraitį: meilę gimtinei, pagarbą žmogui, gražaus bendravimo prasmę. Kadaise kaimynai vieni kitiems padėdavo nudirbti sunkius darbus, talkino, neatstūmė seno ar ligoto žmogaus. Nors sunkiai dirbo, bet mokėjo prasmingai švęsti. Knygoje „Vieno namo istorija“ pasakojate, kaip tėvai su kaimyno A. Batūros šeima švęsdavo Sekmines – pievoje prie rugių. „Kvepėdavo pavasariu, žole, išplaukusiais rugiais ir ant baltos staltiesės išdėliotais skanėstais“. Žydi gamta, o kartu su ja ir žmonės. Gaila, kad tokio Lietuvos kaimo jau nėra. Skaitytojas, be abejo, supranta, kodėl Jums visada sekėsi sugyventi su kaimynais, bendradarbiais, kodėl priimdavote pagyventi savo namuose, Vilniuje, kitataučius. Jie sukeldavo nemažai rūpesčių, nepatogumų, bet pažintys paprastai tapdavo bičiulyste. Širdies šilumą sutiktam žmogui irgi atsinešėte iš gimtųjų namų. Vilija, Jūsų asmenybės šviesa sušildo skaitytoją: kaip Vaižgantas, ieškote ir randate žmonių – deimančiukų kaime ir mieste. Be to, žavi Jūsų pilietiškumas ir jaunystėje, ir dabar. Būdama jaunutė studentė, iš Kauno vežate medikamentus miško broliams. Buvote suimta, įkalinta, bet ištvėrėte, nepalūžote. Žmogus, kaip asmenybė, susiformuoja šeimoje, kurios moralinės vertybės perduodamos iš kartos į kartą. Ši idėja – šaltinis, kuris maitina gyvybės vandeniu Jūsų kūrybą, vaizduojančią autentišką XX a. Lietuvos kaimą. Ir gera, ir graudu, kai skaitai apie Jūsų kartos ištikimybę jaunystės draugams, gimtinei, tradicijoms. Susimąstai: ar šiandien dar yra tokių abiturientų, kokie buvote Jūs? Nenutolote vieni nuo kitų, rinkotės draugėn, džiaugėtės buvimu kartu, liūdėjote išėjusių Anapilin. Ačiū, Vilija, kad išsaugojote pilietiškumo geną iki šių dienų. Jūs pasiryžote itin sunkiam darbui – kūryba nėra poilsis. Juk reikėjo surinkti tai, ką menate, atsiminimams suteikti meninę formą, kad jie taptų novelėmis, jaudintų širdis ir pasakytų, ką privalu šiandien branginti – šeimą, tėvynę, moralę, dvasingumą, gražų ir prasmingą bendravimą… Kūrėte, netausodama savęs, – kaip visada. Užtat memuarai paveldėjo ilgaamžiškumo geną, kaip ir Jūs.

Vilija, neskaičiuokite metų, nes išsaugojote brangų turtą – jauną sielą. Mums gera su Jumis bendrauti, būti Jūsų Asmenybės šviesoje. Mes didžiuojamės Jumis, Vilija.

MČTAU Literatūros fakulteto bendruomenės vardu – Vigilija Adomavičienė

***

Apie Vilijos Jurėnienės knygą „Už privertų langinių“

Pradėsiu netradiciškai – nuo knygos viršelio: švelniai alyviniame fone dailininko E. Jurėno, autorės vyro, pieštas medis skendi tarsi rūke ar snieguose. Gal tai šakotas prisiminimų medis, kurį matome pro pravertų langinių plyšį? Kitoje viršelio pusėje – knygos autorės su taure rankoje nuotrauka. Labai simboliška ta dar nebaigta gerti Gyvenimo taurė, o susimąstęs veidas liudija apie sudėtingą pragyventą laiką.

Prasideda istorijos apie jau nykstantį ir išnykusį pasaulį, dabartį. Autorė ir senovinio Lietuvos kaimo, ir miesto reprezentantė. Knygoje nerasime moderniosios literatūros ieškojimų – formų laužymų, naujų tiesų atradimų, tik tradicinį realistinį įvykių, situacijų, nuotaikų pasakojimą. Kartais tokį vaizdingą, šmaikštų, turtingą šnekamosios kalbos žodžių, kokiu, kaip įsivaizduoju, perduodavo iš lūpų į lūpas mūsų pasakoriai, kol dar žmonės ir rašto nemokėjo.

Susipažįstame su autorės gyvenimo pakeleiviais: giminėmis, bendradarbiais, kaimynais, kitų tautų atstovais, įdomiausiais jos gyvenimo epizodais. Tuose pasakojimuose atsispindi ir autorės kartos savijauta, emocinės būsenos, elgesio modeliai. Viskas su gera doze jumoro, su taikliais ir išmintingais apibendrinimais. Knygoje atsiskleidžia ir pačios autorės asmenybė – visada draugiškas, geranoriškas požiūris į žmogų, jautrumas, sumanumas, optimizmas. Etnokultūriniu požiūriu ši knyga, kaip ir visos kitos V. Jurėnienės knygos, gražiai papildo lietuvių literatūrą. Laikas, kuriame susipynę dabartis ir prisiminimai – tai temos, nesunkiai sulauksiančios atgarsio ir tarp šiandienos skaitytojų.

Dalia Judita Vabalienė

Kristinos Sadauskienės nuotraukos