Apie Vilijos Jurėnienės knygą „Už privertų langinių“

Pradėsiu netradiciškai – nuo knygos viršelio: švelniai alyviniame fone dailininko E. Jurėno, autorės vyro, pieštas medis skendi tarsi rūke ar snieguose. Gal tai šakotas prisiminimų medis, kurį matome pro pravertų langinių plyšį? Kitoje viršelio pusėje – knygos autorės su taure rankoje nuotrauka. Labai simboliška ta dar nebaigta gerti Gyvenimo taurė, o susimąstęs veidas liudija apie sudėtingą pragyventą laiką.

Prasideda istorijos apie jau nykstantį ir išnykusį pasaulį, dabartį. Autorė ir senovinio Lietuvos kaimo, ir miesto reprezentantė. Knygoje nerasime moderniosios literatūros ieškojimų – formų laužymų, naujų tiesų atradimų, tik tradicinį realistinį įvykių, situacijų, nuotaikų pasakojimą. Kartais tokį vaizdingą, šmaikštų, turtingą šnekamosios kalbos žodžių, kokiu, kaip įsivaizduoju, perduodavo iš lūpų į lūpas mūsų pasakoriai, kol dar žmonės ir rašto nemokėjo.

Susipažįstame su autorės gyvenimo pakeleiviais: giminėmis, bendradarbiais, kaimynais, kitų tautų atstovais, įdomiausiais jos gyvenimo epizodais. Tuose pasakojimuose atsispindi ir autorės kartos savijauta, emocinės būsenos, elgesio modeliai. Viskas su gera doze jumoro, su taikliais ir išmintingais apibendrinimais. Knygoje atsiskleidžia ir pačios autorės asmenybė – visada draugiškas, geranoriškas požiūris į žmogų, jautrumas, sumanumas, optimizmas. Etnokultūriniu požiūriu ši knyga, kaip ir visos kitos V. Jurėnienės knygos, gražiai papildo lietuvių literatūrą. Laikas, kuriame susipynę dabartis ir prisiminimai – tai temos, nesunkiai sulauksiančios atgarsio ir tarp šiandienos skaitytojų.

Dalia Judita Vabalienė

Rasos Pakalkienės nuotrauka