Apie sapnus, gyvenimo balansavimą ir tolimus kultūrinius vandenis
Kas svarbiau – ką sapnavo kunigaikštis Gediminas ar kaip jo sapną išaiškino krivis Lizdeika? Kodėl sapnus trynėja ir religijotyrininkai, ir psichiatrai, ir tautosakininkai? Kiek tradicinė bendruomeninė kultūra gyva mūsų laikais? Tokius ir panašius klausimus paskaitoje „Sapnai ir jų pasakojimai tradicinėje lietuvių kultūroje“ nagrinėjo humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Vita Ivanauskaitė-Šeibutienė.
Gausiai į antrą ciklo „Iš kultūros aruodų“ paskaitą susirinkusiems kultūros fakulteto klausytojams tikrai buvo įdomu kartu su lektore pamąstyti apie tai, kad nuo biblinių laikų žmonės bandė įvairiai interpretuoti iki šiol sunkiai paaiškinamą mūsų gyvenimo dalį – sapnus. Moksliniai sapnų tyrimai daugiausia pradėti šveicarų psichiatro Karlo Gustavo Jungo laikais, jau XX amžiuje, iki tol jų analize daugiausiai užsiėmė religijotyrininkai, juk ir krikščionybės (prisiminkime Senąjį Testamentą), ir islamo, judaizmo ar kitose religijose daug kalbama apie sapnus. Ne veltui vienas mokslininkas yra pasakęs: „Jei nori pažinti žmogų, tyrinėk religiją, jei nori pažinti religiją, tyrinėk sapnus.“
Tautosakininkė Vita Šeibutienė mūsų tautoje gyvuojančius pasakojimus apie sapnus sieja su tradicine bendruomenine kultūra, labiausiai žinoma iš XIX amžiaus, iš tų laikų, kai žmogus be bendruomenės negalėdavo išgyventi vienas (dabar tikrai gali). Bendruomeninis gyvenimas įpratino žmones ne tik kartu dirbti, švęsti įvairias šventes, kartu gedėti, bet ir kištis į kitų asmeninį gyvenimą. Todėl viena žemaitė močiutė, susapnavusi girtuoklį kaimyną, užsivožusį skrynioje, nuskubėjo jo žmonai pranešti, kad kaimynas greitai mirsiąs. O kai motina ilgai verkdavo savo mirusio vaikelio, jos močiutė, kaimynė ar draugė susapnuodavo vandenyse skęstantį vaikelį ir skubėdavo sielvartaujančiai motinai papasakoti sapną, kad ji apsiramintų, nebeverktų, nebeskandintų savo vaikelio. Taip per sapnų pasakojimus žmonės stengdavosi subalansuoti gyvenimą, sugrąžinti gedinčiuosius į realų pasaulį, išlaikyti pusiausvyrą tarp gyvenimo ir mirties.
Įdomu, kad daugelio skirtingų žmonių pasakojimai apie sapnuose matytus mirusius artimuosius yra panašūs. Juose dažniausiai rūpinamasi ne savimi, o mirusiuoju, tarsi norima išpirkti savo kaltes prieš velionį. Štai viena dzūkė, palaidojusi du savo sūnus, ypač dažnai sapnuodavo jaunėlį, prašantį batų. Mat jaunėlis buvęs neįgalus, neturėjęs pėdų, todėl jį palaidoję be batų. Sapnų paveikta močiutė prašė, kai ji mirsianti, į jos karstą įdėti sūnui skirtus batus. Sapnų sužadintą kaltę galėdavai išpirkti paaukodamas ypatingą statusą senosiose bendruomenėse turėjusiems ubagams, laikytiems savotiškais tarpininkais tarp dangaus ir žemės, jiems būdavę galima ir mirusio sūnaus prašomus batus atiduoti. Beje, batų motyvas ypač dažnas sapnų pasakojimuose, tai iliustruoja tikėjimą, jog mirtis yra tik kelionė, kurioje būtinas apavas.
Kaltės jausmą mirusiajam būdavo galima numalšinti ir kitaip. Dar ir dabar išlikęs paprotys susapnavus mirusį artimąjį užpirkti už jį mišias, aplankyti ir sutvarkyti jo kapą…
Pasakojimų apie sapnus Lietuvoje nėra užrašyta labai daug, tačiau labai daug medžiagos, ypač tarpukariu, surinkta apie sapnų reikšmių aiškinimus. Ir kartais labai sunku nustatyti, ar tie sapnų aiškinimai yra atėję per sakytinę, ar per rašytinę kultūrą. Juk dar ir dabar visi gerai žinome, ką reiškia sapnuoti ištrauktą dantį. Pasirodo, jog dar antikos laikais graikas Artemidoras Dalietis, pagarsėjęs savo išleistu sapnininku, detaliai aprašė, ką reiškia, kai sapnuoji priekinius viršutinius, kairėje esančius apatinius ar krūminius dantis. Kodėl mes iki šiol bijome sapnuoti iškritusius dantis? Kiek ta baimė kilusi iš mūsų pasąmonės, o kiek iš per Lietuvoje dar spaudos draudimo metais išpopuliarėjusius sapnininkus? Sakoma, kad pirmojo Lietuvos sapnininko, išspausdinto dar XIX amžiaus viduryje, neįmanoma rasti, nes jis buvęs „negyvai suskaitytas“.
Kai bandai gilintis į pasakojimus apie sapnus, jie nuplukdo mus į tolimus kultūrinius vandenis, kuriuose tiek įdomios, dar neištirtos ir nepažintos gelmės.
Gražina Mališauskienė
Autorės nuotraukos
