Apie žmogaus prigimtį, pašėlusią laisvę ir blevyzgas
Kultūros fakultetas naują paskaitų ciklą „Iš kultūros aruodų“ pradėjo tautosakininkės, humanitarinių mokslų daktarės, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresniosios mokslo darbuotojos Bronės Stundžienės paskaita apie beveik netyrinėtas lietuviškas dainuškas, sovietmečiu pramintas talalinėmis.
Gausiai susirinkusiems klausytojams lektorė parodė neseniai išleistą lenkų renesanso poeto Jano Kochanovskio knygą, pavadintą „Fraszki“ („Niekai“), kur aprašytos Žygimanto Augusto laikais net ir karaliaus rūmuose labai mėgtos blevyzgos, ir priminė, kad kaimyninių šalių folkloristai drąsiau yra išnagrinėję šį mūsuose iki šiol buvusį užmirštą tautosakos žanrą. O juk jis gyvas žmonėse dar nuo biblinių laikų (Senajame Testamente yra įrašas apie elgetą, besiskundžiantį jį pašiepiančiomis girtuoklių dainomis), o septintojo amžiaus arabų didikai varžėsi trijose rungtyse: kas išmintingesnis, turtingesnis ir kas moka geriausiai plūstis.
Prieš du šimtus metų leisdamas pirmąjį lietuvių tautosakos rinkinį Liudvikas Rėza įžanginiame straipsnyje taip gyrė lietuvių tautos dorybingumą, dainų skaistumą, jog A. Mickevičius net patikėjo, kad lietuvių kalboje išvis nėra nešvankių žodžių. Senųjų dainų idealizavimas buvo madingas ir vėliau, tą įrodo ir brolių Juškų leisti leidiniai, pavyzdžiui, viename jų įdėta talalinė apie Steputę, „papu“ išdūrusią Stepui akį, buvo „pagražinta“ sakant, jog akį ji išdūrusi pirštu.
Dabar atėjo metas atverti kitą tautosakos pusę, parodyti, kad joje buvo fiksuojamas visas, ne tik paradinis žmogaus gyvenimas. Tą ir bandė mums įrodyti Bronė Stundžienė, su užsidegimu pasakodama apie dainuškas, kurios įvairiuose Lietuvos regionuose turi daugiau kaip 50 skirtingų, dažniausiai neigiamą atspalvį turinčių pavadinimų, pavyzdžiui, zobeldos, lojonės, šundainės, šunlotės. Tačiau visų jų tikslas – smagiai, taikliai, dažnai nešvankiai pasijuokti iš kasdieninio gyvenimo dalykų. Dažnai tai susiję su maginę prasmę turinčiais ritualais, tokiais, kurių dar neseniai buvo laikomasi ir tradicinėse lietuvių vestuvėse: buvo tikima, kad kuo bjauriau iškeiksi, išsityčiosi dainose, tuo geresnis bus jaunųjų gyvenimas.
Tačiau dažnai tas noras pasityčioti susijęs su prigimtiniu žmogaus siekiu išsivaduoti iš slegiančios gyvenimo rutinos, atsipalaiduoti, nors trumpam pajusti pašėlusią laisvę garsiai išdainuojant apie tai, apie ką dažniausiai padorioje kompanijoje nutylima.
Viena iš tokių temų, susijusių su neišvengiama žmogaus misija pratęsti savo giminę dauginantis, yra apie vyro ir moters santykius.
„Oi, mergyte, gulk į vagą, aš pasmailinsiu noragą“, – dainuodavo įžūlūs pusberniai ir visi žinodavo, kas tas noragas ir kas tos lydekaitės („Šoka bernas net iškaitęs, lapatuoja lydekaitės“).
„Oi, mergyte, sveika drūta, pas tau kiškio šiąnakt būta“,- iš nutylėtų dainuškų istorijos“,- taip savo paskaitą pavadinusi lektorė daug pasakojo apie tai, kuo skiriasi talalinių ir kitų dainų simbolika, kodėl mėgstami dainuškų personažai yra kiškis, meška, voveraitė, šeškas (jų švelnūs, purūs kailiukai), kada pradėjome ieškoti, kur šuo pakastas, koks gyvūnas yra vyriško seksualumo simbolis.
Įdomią paskaitą gražiai papildė kalbininkas, VU profesorius emeritas, akademikas Bonifacas Stundžia, lektorės vyras, kuris ne tik padainavo kelias talalines pritardamas joms armonika, bet ir išsakė savo požiūrį į tai, kuo skiriasi mokslininko ir esteto žvilgsnis į tyrinėjamus dalykus. Priminęs neseniai „Dviračio žiniose“ kurtas dainuškas, jis gražiai iliustravo, jog talalinės nėra mirštantis tautosakos žanras, jos gyvos dabar ir gyvuos tol, kol žmogus turės drąsos laisvai reikšti savo jausmus, šmaikščios druskos žiupsneliu pagardinti kartais nuo rutinos beskoniu tapusį gyvenimą.
Gražina Mališauskienė
Autorės nuotraukos
