Brangiausia relikvija – plunksnos iš pagalvės

Migracija nėra naujas reiškinys, visais laikais žmonės keliavo ieškodami tinkamesnės vietos gyventi, tačiau pastaraisiais metais ji ypač suaktyvėjo – 2020 metais net 280 milijonų žmonių gyveno ne ten, kur gimė, tai sudaro 3,6 proc. visų pasaulio gyventojų, o 1970 tarptautinių migrantų buvo tik 2.3 proc. Įvairius migrantų gyvenimo aspektus nagrinėja daugelio sričių mokslininkai. Vilniaus universiteto sociolingvistai dalyvavo net dviejuose dideliuose projektuose (2011-2013 ir 2015-2017 metais), kurių metu tyrė lietuvių kalbos gyvybingumą emigracijoje. Profesorė Ramonienė, vadovavusi šiems projektams, paskaitos metu pateikė daug įdomios medžiagos, užrašytos ir gyvai, ir virtualiai bendraujant su lietuviais emigrantais, kurių apklausta daugiau kai 2,5 tūkstančio.

Kadangi projektus finansiškai rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija, jame dalyvavusios mokslininkės turėjo galimybę aplankyti nemažai šalių, kuriose yra lietuvių bendruomenių. Tyrėjos kalbėjosi su lietuvių emigrantais daugelyje Europos šalių, JAV, Kanadoje, Argentinoje, susisiekė net su Tasmanijos lietuviais – turi duomenų iš visų pasaulio žemynų.

Tačiau požiūris į gimtąją kalbą, lietuvybės išsaugojimą priklauso ne tiek nuo šalies, kurioje gyvena emigrantai, kiek nuo laikotarpio, kada jie išvyko iš gimtinės. Skiriamos trys pagrindinės lietuvių emigracijos bangos.

Pirmosios bangos (1868-1915 metų) lietuviai emigrantai bėgo iš carinės Rusijos valdomo krašto ekonominiais sumetimais – ieškodami uždarbio. Tai buvo jauni, dažnai beraščiai ar mažaraščiai kaimo žmonės, kalbantys tarmiškai. Daugelis jų (apie 82 proc.), užsidirbę pinigų, grįžo į Lietuvą, o tie, kurie liko svetimuose kraštuose, išsaugojo savo gimtosios tarmės likučius.

Lektorė pasakojo, kaip, kartu su kita universiteto profesore nuvykusi į Argentiną, nustebo išgirdusi, jog Buenos Airių lietuvių bendruomenės nariai tarpusavyje kalbasi įvairių tarmių mišiniu. Dar labiau nustebo, kai į susitikimą su profesorėmis iš Lietuvos visi susirinko su didžiuliais kelioniniais krepšiais, kuriuose atsinešė daugybę daiktų, jiems primenančių Lietuvą (nuotraukų, albumų, tautinių juostų). Tyrėjas iki ašarų sujaudino (kaip ir pusę mūsų auditorijos) vienos moters padovanotas popierinis maišelis, kuriame jos motina, palikdama Lietuvą ir neturėdama jokių vertingų daiktų, kuriuos galėtų pasiimti atminimui, įsidėjo nors plunksnų maišelį iš pagalvės. Tą gimtuosius namus primenančią plunksnų saują ji kaip brangiausią relikviją perdavė savo dukrai, o ši, suradusi tinkamą progą, paprašė nors dalį jų parvežti į Lietuvą, namo.

Pirmoji emigrantų banga neturėjo laiko galvoti apie kalbos išsaugojimą, antroji jų karta (emigrantų vaikai) jau mažai temokėjo tėvų kalbą, nors daugelis neužmiršo savo šaknų. Štai vienas 70 metų vyras profesorei aiškiai pasakė: „Aš argentinas, bet mano širdis lietuviška“. Ne vienas teigė, jog lietuvybė nenutrūksta, kai nebemoki lietuvių kalbos. Netoli Buenos Airių šalia palmių auga lietuvių pasodinti keturi ąžuolai, o prie jų rymo koplytstulpis su lietuvišku rūpintojėliu. Šitą vietą profesorei parodė ją lydėjęs jaunuolis Rodrigas, kuris, nors neturi lietuviškų šaknų, bet buvo atvažiavęs į Vilniaus universitetą mokytis lietuvių kalbos, kuri jam pasirodė esanti labai įdomi.

Visai kitaip į gimtosios kalbos puoselėjimą žiūrėjo 1940-1990 metų išeiviai, save vadinę ne emigrantais, o karo pabėgėliais. Tuo metu į Vakarus traukėsi visuomenės elitas, išsilavinę, bendrine kalba kalbantys miestų ir miestelių inteligentai, kuriems išlaikyti lietuvybę, puoselėti gimtąją kalbą buvo pagrindinis gyvenimo tikslas. Todėl iš tos kartos emigrantų profesorė išgirdo sakant, jog nemokėdamas gimtosios kalbos gali jaustis kaip pamestas pasaulyje. Vienas amerikietis prisipažino turįs net 35 JAV jam už nuopelnus įteiktus medalius, bet vis tiek jaučiasi esąs svetimas. Vienoje Tasmanijos lietuvių šeimoje pilnametystės sulaukę vyrai užsisako sau žiedą – ir tėvas, ir vėliau jo sūnus užsisakė žiedus su Gedimino stulpais…

O štai trečiosios emigrantų bangos, kuri prasidėjo 1990 metais, išeivių tikslai daugiausia ekonominio pobūdžio, rūpintis gimtosios kalbos puoselėjimu jie nebeturi laiko ir energijos, nes dažnai „paskęsta buity“…

Daug įdomių minčių iš pokalbių su įvairių kartų lietuvių emigrantais citavo profesorė Meilutė Ramonienė, turinti tikrai unikalios medžiagos, liudijančios mūsų tautiečių požiūrį į lietuvybę, į gimtąją kalbą.

Tokios paskaitos skatina pamąstyti, kokia ateitis laukia mūsų tautos ir kalbos, kokias vertybes perduodame savo vaikams ir vaikaičiams, ar kada nors jiems bus reikalingos relikvijos, primenančios gimtuosius namus ir Tėvynę.

Gražina Mališauskienė, Kultūros fakulteto dekanė

Autorės nuotraukos