Iš tylos ir kantrybės gimę darbai

Praėjusį pirmadienį susitikime su Tautodailės fakulteto kolegėmis šių ypatingų rankdarbių autorės ne tik pristatė savo eksponuojamus kūrinius, bet ir papasakojo apie kantrybės reikalaujantį kūrybinį procesą.

Buvusi fizikos mokytoja, dabar jau tautodailininkė Nijolė Jankevičienė, visada draugavusi su rankdarbiais, tačiau delmonas į jos darbus iš paauglystės patirčių ir prisiminimų sugrįžo neseniai. Sugrįžo ir nebepaleidžia. Už juos jį pelnė ir tautodailininkės vardą. Su meile ir įkvėpimu ji pasakojo ne tik apie delmono istoriją, paskirtį, bet ir išskirtinį puošnumą.

„Šiandien delmonai atgimsta kaip ryšys tarp praeities ir dabarties, primindami, kad tradicijos gyvos tol, kol jas kuriame iš naujo. Ir mes siuvome tautinius kostiumus, atrasdama jų skirtumus ir susidomėjau delmonais. O išmokusi pinti juostas, pabandžiau prie delmonų pritaikyti. Kadangi dar nesupeikėte mano darbų, tai ir išdrįsau parodyti“, – sakė tautodailininkė.

Delmonas – tai ne tik lietuvninkių kostiumo detalė, bet ir tylus pasakojimas apie moters kasdienybę, estetiką ir tapatybę. Prie juosmens rišamas delmonas be praktinės nešė ir simbolinę prasmę – jis siuvinėjamas su meile, kruopštumu ir asmeniniais ženklais, nes buvo ir dovanojamas brangiems žmonėms. Kiekvienas raštas, spalva ar ornamentas atspindėjo ne tik krašto tradicijas, bet ir kūrėjos vidinį pasaulį. Informacijos aplanką apie šią unikalią tautinio kostiumo detalę Nijolė parengė ir besidairantiems parodoje. O kolegėms Nijolė pažadėjo net atskirą paskaitą ir užsiėmimą apie delmonus.

Rankdarbiai gimsta iš tylos ir kantrybės. Kiekvienas dygsnis – tarsi sustabdyta akimirka, kurioje susitinka mintys, jausmai ir rankų atmintis. Tokios mintys kyla žiūrint į Danutės Bilkienės skiautinius. Skiautinių menas – tai tekstilės meno šaka, kai iš atskirų audinio gabalėlių kuriami vientisi paviršiai, kuriuose susijungia funkcionalumas, estetika ir simbolika, susijungia amatas ir menas, savitas kultūrinis paveldas ir asmeninės istorijos. Tokių istorijų yra ir Danutės Bilkienės skiautiniuose, į kuriuos susiūtos svarbiais prisiminimais užkrautos detalės.

Danutė dalyvauja šalies skiautininkių renginiuose, yra surengusi parodą.

„Kurdama neskubu – leidžiu laikui tekėti kitaip, lėčiau, prasmingiau, tai savita meditacija. Ir kuriant išgyvenimai stipresni, nei matant jau žiūrovų vertinimui atiduotus darbus,“ – apie kūrybos procesą kalbėjo Danutė. „Reikia žirklių, liniuočių bei languotos lentos, kad galėtum tiksliau susimatuoti skiautes. Tačiau ne visada pavyksta taip, kaip sugalvoji. Sugalvojimas keičiasi, atsiranda erdvės  improvizavimui,” – apie rankdarbio siuvimo ypatumus sakė kūrėja. Danutė rankdarbiais domėjosi dar moksleiviškais metais, bet aktyviai užsiimti pradėjo  atėjusi į MČTAU tautodailės fakultetą. O skiautiniai, matyt, bus atsiviję iš puikios siuvėjos močiutės.

Rankdarbiuose slypi ne tik grožis, bet ir pagarba procesui, tradicijoms bei sau pačiam. Tai kūryba, kurioje širdis dirba kartu su rankomis. Todėl tiek spalvų, šilumos ir istorijų. Nepraeikime nestabtelėję.

Lilija Smalakienė

Autorės nuotraukos