Gyvenimas kaip pelynų medus

Sausakimšai auditorijai prisistačiusi kaip moteris, tokia kaip visos, Edita Mildažytė iš karto pavergė klausytojų širdis. O kai atidavė savo kėdę prie durų stovinčiai moteriai, kai daugiau kaip valandą stovėjo atsakinėdama į vedėjos klausimus, o paskui sąžiningai tęsėjo savo pažadą ir pasirašė savo knygas visiems, kas tik norėjo, visų, dalyvavusių susitikime, širdis pripildė šviesos, gerumo ir jaukumo.

Nors Edita Mildažytė tikrai turi kuo didžiuotis – yra apdovanota kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, Santarvės ordinu, Gruzijos prezidento ordinu, kaip geriausia televizijos vedėja gavo „Auksinės bitės“ apdovanojimą, „Moters“ žurnalo buvo išrinkta „Metų moterimi“ – savo gyvenimo knygą pradėjo ne nuo pagyrų sau, o nuo paties skandalingiausio gyvenimo įvykio – kaip atsibunda areštinėje, į ją pasodinta už vairavimą neblaivi. Kodėl? Ogi todėl, kad visus nemaloniausius darbus ji mėgstanti padaryti iš karto, neatidėliodama, dar todėl, kad turi „racionalią savybę aiškiai ir sąžiningai įsivertinti, kokioje vietoje“ esanti, ir dar todėl, kad nenori meluoti ir išsisukinėti, jeigu jau ryžosi rašyti apie save. O ir redaktorės tokia sensacinga knygos pradžia apsidžiaugė.

Tačiau jau ketvirto leidimo per keletą mėnesių sulaukusi knyga tokia populiari ne dėl skandalingos savo pradžios, o dėl nepaprastos autorės drąsos tiesiai ir atvirai papasakoti apie tikrai sudėtingą savo gyvenimą, kuris jos nelepino nuo pat vaikystės, kai išsiskyrė tėvai. Suvirpa širdis skaitant apie galų gale išsipildžiusią mergaitišką svajonę pamatyti savo tėvus kartu – kartu juos pamato tik prie tėvo karsto.

Pasakodama apie populiariausias pačios kurtas ir vestas laidas („Bobų vasara“, „Bėdų turgus“, „Daiktų istorijos“) žurnalistė patvirtino knygoje parašytą teiginį, jog visada darė tik tai, ką pati žiūrėtų, kas jai pačiai patiktų. Tą galima pasakyti ir apie keliolika Editos Mildažytės sukurtų dokumentinių filmų, kuriuose ji pasakojo apie skirtingiausias asmenybes – prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską, lakūną Feliksą Vaitkų, rezistentą Antaną Terlecką, dailininką Vytautą Kasiulį, architektą Napoleoną Kitkauską, prancūzų rašytoją Romen Gary, Holokaustą išgyvenusią Fanią ir kt. Į kiekvieną temą, kurią ruošiasi pristatyti visuomenei, žurnalistė nuoširdžiai gilinasi, suranda jai pačiai įdomių vaizduojamo gyvenimo aspektų.

Knyga įtikina, jog profesinė veikla yra neatsiejama Mildažytės gyvenimo dalis, tačiau skaitytojus labiausiai jaudina nepaprastas autorės atvirumas kalbant apie asmeninį gyvenimą. Paperka jos drąsa be užuolankų, su šmaikščia autoironija pasakoti apie savo gyvenimo meilės ir nemeilės istorijas, apie santykius su trimis vyrais, apie ištikimybę ir išdavystės kaltę, apie neviltį ir viltį, apie beprotiškas pastangas įveikti lemtį ir nepaprastą ryžtą nepasiduoti, gyventi, juk „nepadoru yra negyventi gyvenimo“.

Viename interviu Edita Mildažytė prisipažino: „Šios knygos labiausiai turėčiau bijoti aš pati“. Tikrai buvo nelengva apsinuoginti prieš visus ir dar kartą išgyventi skausmingiausius savo gyvenimo epizodus, tačiau paklausta, kodėl ryžosi tokiai knygai, autorė prisipažino norėjusi suteikti kitiems vilties, parodyti, kad ir tamsiausioje tamsoje galima pamatyti šviesą, kad galima išsikapstyti iš giliausios dumblo duobės „ir iš visiškos žemumos galima pakilti į viršukalnę“.

Gal todėl skaitydami nuoširdžiai papasakotas pelynų kartumo istorijas ant lūpų juntame gyvenimo medaus skonį, už kurį nuoširdžiai dėkojame knygos „Pelynų medus“ autorei.

Gražina Mališauskienė, Kultūros fakulteto dekanė

Autorės ir Matildos Palionienės nuotraukos