Gyvenimo skonis

Vasarai įsibėgėjus MČTAU Literatūros fakultetą aplankė maloni žinia – išleista nauja knyga: Lunienė Vanda. Gyvenimo skonis. Eilėraščiai ir  pamąstymai. Kaunas, 2026. – 150 p.         

Šis į mūsų padangę atplasnojęs vyturėlis praturtina skaitytoją ir džiugina tuo, kad daugėja fakulteto lankytojų išleistų brandesnio, platesnio  ir įvairesnio turinio knygų.

Žavi pavadinimas – „Gyvenimo skonis”. Gyvenimas žmogui viskas, kas jam duota. Jokie turtai, jokia garbė, jokie postai nepakeis žemėje gyventų dienų. O gyvenimo skonis pajuntamas turint galimybę džiaugtis supančia aplinka – artimiausiais žmonėmis, giminėmis, draugais. Ir žinant, kad jie nepaliks, neapleis ištikus nelaimei, padės, parems, pasakys paguodos žodį, o kartais ir aukosis, kad pagelbėtų. Vandos Lunienės knyga – išgyvenimų, jausmų, patirties, meilės, padėkos, kantrybės, pasiaukojimo ir ryžto atspindys. Ir džiaugsmas, kad sunkią minutę žmogus nebuvo vienišas, užmirštas, apleistas. O didžiausia našta ir atsakomybė teko  vyrui, kuriam  autorė jaučia didžiulę padėką, o skaitytojai  pagarbą.

Autorė rašo: „Poezijoje geriausiai atsiskleidžia vidinė būsena, jausmai, mintys, prisiminimai”.

Eilėraščiai parašyti įvairiais gyvenimo tarpsniais, tad ir turinys gana įvairus. Tačiau visoje knygoje vyrauja didelės giminės tema: tėvų šeima, autorės šeima. Tarp vaikų ir giminių vyrauja kilnios nuostatos – meilė, prisirišimas, pagarba, pagalba, pasiaukojimas, kantrybė:
Mamute

Mamutė – tai pats gražiausias žodis,
Kurį ištarusi Tavęs pakviest nebegaliu,
Galiu tik mintimis ir dar gyvais prisiminimais
Pažvelgt į tavo veidą ir brangias akis.

Mes  šiandien norime vėl Tau dėkoti,
Gal ten aukštai tu mus girdi?
Už tą gyvenimą, kantrybę, meilę,
Kurią Tu mums visiems davei.

Ir jei gali, iš ten aukštai pažvelk į žemę,
Į mus, čia susirinkusius visus.
Nors gal ir per retai, bet nuoširdžiai
Mes meldžiamės ir ilgimės Tavęs labai. (28 p.)

Odė sesėms ir broliui

…Kada kelyje nelaimė mus ištiko,
Budėjot dieną naktį prie manęs,
Už tai esu labai dėkinga
Ir to pamiršt lig šiol aš negaliu…( 29 p.)
Eilėraščių paletė labai plati. Kalba vienas iš svarbiausių poezijos komponentų, žodis suteikia prasmę, vaizdą, melodingumą, skambesį. Atrodo, kad autorė, atsisėdusi prie tėviškės šimtamečių medžių, rašo. Rašo, kas ją jaudina, ką myli, ko ilgisi, ką aprauda, kuo džiaugiasi, kas suvirpina širdį tylų vasaros vakarą, ar kas audringai veržiasi iš sielos gelmių ir prašosi užrašyti, kad perskaitytų vaikai, anūkai, artimi ir tolimi draugai, kad išliktų ir ateinančioms kartoms. Autorė mąsto:
Gyvenimo lapus verčiu smalsiai
Nuo pat prabėgusios vaikystės.
Tik lapai knygoje pagelto
Ir raidės tapo neberyškios.
„Dažnai susimąstau, kad mes per mažai skiriame dėmesio savo artimiesiems. Per retai susitinkame, pasimatome. Juk susitikę smagiai pabendraujame, pasidaliname, ką išgyvenom, kaip sekasi. Dabar vis skubame, skubame, darbuojamės, bėgame…
O  gyvenimas skaičiuoja metus, žemėje mūsų kelionę. Paskui bus gaila to prabėgusio laiko, bet atsukti, ką nors pakeisti jau nebegalėsime. Todėl susitikime, pasimatykime dažniau, nes laikas nelauks…“ (43 p.)
Gyvenimas gražus, įvairus, nenuspėjamas, o kartais juodas kaip rudenio naktis, nepakeliamai skausmingas, bet tai gyvenimas. Ne visada pasiduodantis žmogaus norams, valiai, galimybei ką nors pakeisti. Kas laukia kiekvieno kitą minutę ar už būsimo gyvenimo vingio?
Kovoti ir nepasiduoti. Ši nuostata ryškia linija vingiuoja knygos puslapiais eilėraščiuose ir prozoje. Nuostabios ir pamokančios mintys, pastebėjimai. Autorė stabteli eidama gyvenimo takeliais lyg sakydama: paklausykite, juk tai tiesa, kurią verta žinoti kiekvienam. Juk neaišku, ką atneš rytojus.
„O dar norėčiau daug ką padaryti – iš medžio darbelius, kuriuos pradėjau, eilėraščius ir pamąstymus parašyti. Kaimelyje iš akmenų kūrinius sudėliot… Dar daug turiu minčių, norų ir darbų, kuriuos norėčiau padaryti. Dar norėčiau pakeliauti po Lietuvą ar į svečią šalį. Šių norų, svajonių siekimas įgauna gyvenimo prasmę. Todėl visi svajokime ir stenkimės svajones įgyvendinti. O GYVENTI JUK – GERA!“ – tvirtina autorė.
Jos giliu įsitikinimu, įveikti visus susidariusius tarpusavio nesutarimus, „nugludinti kampus” galima tik ramiai pakalbėjus, išsiaiškinus prieiti prie protingų išvadų.
„Gyventi be meilės žmogus tiesiog negali. Ji reikalinga kiekvienam kaip oras ir vanduo. Apie šį jausmą daug kalbama, rašomi eilėraščiai, dainos, knygos, kuriami filmai… Tai nuostabus jausmas. Meilė žmogui, gamtai, gyvūnui, Tėvynei… Meilė žmogų puošia.
MEILĖ – kokia ji? Meilė kantri, maloninga, ji nepavydi. Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos. Meilė nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga. Nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia…” (šv. Paulius)

Dalinkime meilę ir gerumą,

nors kartais atsako ir nebus.
Kalbėkime, įveikime tą išdidumą
Ir nestatykime tylėjimu tų sienų,
Juk tai, ką išgyvenome kartu,
Mūs ateitį  tik stiprina šiandieną.
Autorė  gerbia, myli ir vertina kiekvieną gyvenimo minutę, kiekvieną nuveiktą darbą, žinodama, koks nenuspėjamas, trumpas gyvenimas. Kokį žingsnį žengti?

Paliktos pėdos
Platus šis kelias. Norisi juo eiti…
Ir pėdas kelyje palikt savas.
Tik metai taip pašėlusiai greit bėga,
Kaip smiltys smėlio laikrodyje.
Atsukti laiko niekaip nepavyks.
Klaidų neištaisysi padarytų.
Tik kaip neklysti ateity
Ir po savęs kažką palikti?
Palikt ką nors prasminga ir gražaus,
Kad atsigręžus gailėtis nereikėtų,
Todėl dabar kiekvieną žingsnį apsvarstau,
Ar verta tokį žengti.  (98 p.)

Autorė tvirtina, kad „prisiminimai būna įvairūs: gražūs, kuriuos esi išgyvenęs, prisiminimai iš vaikystės, jaunystės, brandos metų:
Mes kartais tampam įkaitais prisiminimų,
Jie kaip šešėliai bėga iš paskos,
O  pasiviję kaip voratinkliai apraizgo
Ir nepaleidžia, norisi vėl išgyvent.
Vaikystė. Vaikystė. Kaip maži vaikai greitai „prisiriša” prie  suaugusių, o ypač prie senelių, nes jie turi kantrybės paaiškinti suprantama vaikui kalba, neparodydami skubėjimo, nekantrumo. Tas traukte traukia vaikelį prie senelių, jų gebėjimas tarsi susitapatinti su mažuoju žmogučiu yra nuostabiausias bendravimo pavyzdys:
Diedukas buvo visada kantrus,
Tik šiuo metu dar nesupratom.
Rytais jis kepdavo blynus,
O bulves vakarais prie laužo.

Patiko išgalvotos pasakos –
Jos gražios, šmaikščios ir baisokos,
Nes sekdavo jas vakarais,
Namus tamsa kai gaubė. (104 p.)
Eilėraščių intonacija švelni, įtikinanti, pamokanti, skatinanti. Džiugina ryžtas nugalėti gyvenimo negandas, gebėjimas įvykių jūroje įveikti iškilusias  didžiules bangas ir sakyte sako – nepalūžkite, nepasiduokite, tik ryžtas, stiprybė, kova su visomis negandomis veda prie tikslo.

Autorė rašo:
„LAIKAS taip ir bėga – pavasaris, vasara, ruduo, žiema.
Neša ir neša naujus metus, o metai neša mus. Taip norisi kartais sustabdyt tą laiką arba paprašyt, jeigu  taip būtų galima, kad žemė suktųsi lėčiau. Laikas negailestingas, nes bėga labai greitai, ypač dabar, esant sparčiam gyvenimo tempui. Bet, kaip bebūtų, neskubėkim, kad pajustume lėtesnę laiko tėkmę, vidinę ramybę, jėgų antplūdį darbams. Nežvilgčiokime į skaičius, tegul jie skaičiuoja, rodo, kiek jiems norisi, o mes iškėlę galvą kurkime planus, svajokime ir džiaukimės gyvenimu, nes jis gražus.

Žvilgsnis į praeitį
Jei praeitin atsukti laiką aš galėčiau,
Nusineštas dienas, metus,
O gal net milijonus metų
Į protėvių gyvenimo kelius.

Juk įdomu pažvelgti praeitin,
kaip slinko žemėje ledynai,
Kaip čia gyveno dinozaurai
Ir žmonės žemėj įsikūrė.

Pašnekint protėvius įdomu būtų,
Kaip jie gyveno, kaip jiems sekės,
Ar jie dainavo, šoko ar tik dirbo?
Ar palikuonis mokė visko?

Ar taip saulutė dieną švietė
Mėnulis, žvaigždės buvo danguje?
Gaivus, o gal stiprus joj vėjas pūtė?
Ar Žemė sukosi ratu?

Bet negali juk laiko tu atsukti,
Net sustabdyti jo negali,
Todėl ir lieka vien tiktai spėlionės,
Atrastos žemėje ar danguje.

 

Knygoje  atskleidžiamas  GYVENIMO  KREDO:
„Tiesa, kokia ji  bebūtų karti, kartais ir daug kainuojanti, bet vis tiek daug verta, nes su ja – tiesiog LENGVIAU  GYVENTI.”

Autorė pasiryžusi gyventi nesupančiotais sielos sparnais, gyventi su meile, kuri gydo, suartina, o viltis padeda praskaidrinti dienas.

Dėkojame Vandai Lunienei už nuveiktą darbą. Eilės ir pamąstymai, rašyti ne vien džiaugsmo minutėmis, bet ir skausmo valandomis, rodo ryžtą ir dvasios stiprybę.

Linkime Jai sielos ramybės, giedro dangaus, žmogiškos laimės ir meilės!

 

Bronislava Nainienė, Literatūros fakulteto lankytoja

Kristinos Sadauskienės nuotrauka