„Senukai“ nesnaudžia

Norisi  jausti, kad dar gyvename. Kiekvienas savaip – poezija, proza ar autentiškais išgyvenimais – paliko savo pėdsaką šiame leidinyje. Vadovaujuosi pirmuoju įspūdžiu. Teatleidžia tie, kurių nepaminėsiu, nes visi vienodai verti pagarbos bei įvertinimo.

Petras Biveinis pabandė dar kartą paminėti Lietuvos laisvės kovų istorinę asmenybę kunigą Mackevičių, tarsi kartu su juo išgyvendamas visus išbandymus. Nesvetimi autoriui ir kiti Lietuvos gyvenimo istoriniai momentai.

Elena Bunikienė išsakiusi savo kredo, kad poezija turi būti graži, tai realizuoja savo kūryboje. Jos eilių plastiškas lengvumas prašosi muzikos. Gal teks pabandyti…

Er Minija nuosekliai laikosi savo istoriškai filosofinio stiliaus. Jos poezija – ne žvirblio čirškėjimas ant šakos, o „krivio pasakojimas“.

Nepaliauja stebinti savo aštria atmintimi Vilija Jurėnienė, iškilmingai įžengusi į antrąjį šimtmetį. Ji pasimėgaudama detaliai aprašo buvusį sovietinių „ponų“ gyvenimą, jų laisvalaikį.

Visiškai naujomis ir netikėtomis spalvomis sužibo Jonas Kirtiklis. Savo paslaugoms pajungė dirbtinį intelektą. Oho, oho – kaip modernu ir šiuolaikiška. Puiku – neatsiliekame senukai nuo gyvenimo. Nieko stebėtina, juk jis matematikas. Šiaip – Jono Kirtiklio kūryba yra įdomi.

Įdomi šiame leidinyje Alfredo Naktinio poezija. Vis  dėlto jo poezija skiriasi nuo autorių moterų. Taip pat šilta, jautri, bet kartu vyriškai santūri, išvengusi tuščio čiulbėjimo, kaip tas žemės grumstelis.

Nijolė Riaubaitė toliau aprašo savo Skrajojančio olando keliones. Na, ne kiekviena moteris taip galėtų.

Iki ašarų sujaudino Kristinos Danutės Sadauskienės, Sibiro tremtinės, autentiški prisiminimai. Teko skaityti daug literatūros apie tremtinius, apie okupantų žiaurumus. Yra žinomi atvejai, kai ir Sibire lietuvis skundė lietuvį. Bet kad artimiausi giminės piltų „druską ant žaizdos“!!!  Atima žadą. Juk ir į Sibirą trėmė lietuvis lietuvį. Tad nereikia stebėtis, kad ir dabar Lietuvoje dedasi „ciūdų ciūdai“. Gerai, kad tokie prisiminimai paliekami ateities kartoms.

Kaip archeologinis reliktas skamba Romualdo Šimkūno aukštaičių tarmė, prikeliama iš užmaršties.  Gaila tik, kad kai kuriems žodžiams man prireikė vertėjo.

Dar kartą sveikinu visus šio leidinio poetus ir prozininkus. Atsiprašau tų, kurių nepaminėjau. Juk nesu nei literatūros kritikė, nei mokslininkė. Kaip pavyko.

Pagarbiai Lina Dumbliauskaitė-Jukonienė

Kristinos Sadauskienės nuotrauka