
Ilgai lauktas „Rudens valsas“
Šlapiose gatvėse rūką plėšė tik pravažiuojančių automobilių žibintai. Parke, tarp pakaruokliškai styrančių medžių kamienų švytėjo tik žaidžiančių vaikų ryškios liemenės. Abejingai slinko bespalvės dienos.
„Niūroka žiema nedžiugina Vilniaus gyventojų nei baltapūkiu sniegu, nei maloniu šaltuku“, – galvojau žvelgdama pro apmūsijusį troleibuso langą. Migdančiai linguodamas vežė jis mane į susitikimą. Į ilgai lauktą susitikimą su dar spaustuvės dažais kvepiančia knyga.
Mano rankose verčiamais lapais turėjo sušnarėti naujausias MČTAU literatūros fakulteto klausytojų 2024 metų kūrybos rinkinys „Rudens valsas“.
Nekantraudama verčiau pirmuosius lapus:
„Knygą galima išmokti rašyti tik pradėjus rašyti. Šiame amate, kaip ir bet kuriame kitame, reikia, trumpai pasvyravus, šokti į vandenį.
Andre Morua“
Net 30 autorių, išdrįsusių ne tik „šokti į vandenį“, bet ir sėkmingai plaukiojančių šiame vandenyne, publikuoja savo kūrinius. Eilėms patikėtos gyvenimo istorijos, aprašyti istoriniai įvykiai, kelionių įspūdžiai, paskaitų apžvalgos, padėkos literatūros klasikams, šilti tėviškės prisiminimai, „į dieną įsispraudę klaustuko formos stabtelėjimai“, smagūs šeimyniniai pasisėdėjimai, neišgalvotos istorijos, jaukūs pasakojimai ir eilėraštukai anūkams. „..Tačiau svogūnas jau seniai įrodė, kad verta apie jį sukurti odę“ (E. Gecevičienė). „Nėra vienodų nei kalnų, nei snaigių, / Nei žmonių, tokių, kaip tu – pasaulyje nėra“ rinkinyje eilėraščio posmu deklaruoja gyvenimą Vigilija Adomavičienė. Poezija, ar ji gali ką nors palikti abejingu?
Paėmus knygą į rankas, žinoma, pirmiausia knietėjo atsiversti tuos puslapius, kuriuose galėčiau pamatyti ir savo pavardę, skubėjau paskaityti iš po mano pirštų išsprūdusias ir iš atspausdintų puslapių į mane žvelgiančias eilutes. Džiugus virpuliukas perbėgo ir ilgai nesiliovė, kliuvo viena kita taisytina vieta.
„Gal autorius visada ras ką pataisyti? Bet priklausę tau, tekstai jau atiduoti kitiems, juos skaitys jau kitos akys, kitos širdys priims arba ne. Atiduota – jau nebe tavo“, – sukosi mintys. Tie kolegos, kurių kūriniai rinkinyje puikuojasi ne pirmus metus, ko gero, reaguoja kitaip.
„Mes skaitom, stebimės ir klausiame vienas kito – ne viską dar suvokiam iki galo“, – pritaria Er Minija.
Noriu visų autorių vardu padėkoti fakulteto seniūnei Kristinai Sadauskienei už jos nuoširdų ir ilgai kantrų darbą, ruošiant šį rinkinį. Tarti nuoširdų „ačiū“ fakulteto dekanui Jonui Kirtikliui už jau ketvirto leidinio inicijavimą ir globą. Na, ir didelis dėkui nematomai redaktorei Vilijai Dobrovolskienei.
Ar kas galėtų nepritarti Vilijai Jurėnienei: „Jaučiuosi, kad pasiryžusi rašyti pasielgiau gerai, nes mano gyvenimas tapo įdomesnis ir smagesnis“. Iš rinkinio įvairumo srūva šilta energija. Juk rašyta širdimi, rašyta sau. Ir pasidalinta.
Paskaitykite rinkinį. Pabūkite su šalia gyvenančiais vyrais ir moterimis, leidžiančiais sau pakelti akis nuo pilko dangaus ir savo kūriniais dovanojančiais šviesią dieną visiems.
Lilija Šličienė, Literatūros fakulteto klausytoja