Literatūros fakultete – paskaita apie prieškarinės Lietuvos istoriją

Pranešėja V. Kniūraitė atkreipė dėmesį, kad Vasario 16 d. Aktas paskelbė nepriklausomos demokratiniais pamatais sutvarkytos Lietuvos valstybės atkūrimą, tačiau parlamentinės demokratijos laikotarpis truko neilgai. Pranešimas buvo informatyvus. Aptarti rinkimai į Steigiamąjį, I ir II Seimą, kalbėta apie politinių jėgų išsidėstymą. Tai buvo krikščionių demokratų partijos ir jos sąjungininkų įsivyravimas ir dominavimas politiniame gyvenime. Pranešėja apžvelgė sudėtingą tarptautinę padėtį (Vilniaus klausimas, Klaipėdos krašto prijungimas), žemės reformą.

1926 metų gegužės mėn. rinkimus į III Seimą laimėjo liaudininkai, socialdemokratai, tautinių mažumų atstovai; iki tol dominavę krikščionys demokratai buvo nustumti į opoziciją, o tautininkai gavo tik tris balsus. Prezidentu tapo liaudininkas Kazys Grinius, ministru pirmininku socialdemokratas Mykolas Sleževičius. Kairioji valdančioji dauguma ryžtingai ėmėsi įgyvendinti demokratinius pertvarkymus: panaikinta karo padėtis, amnestuoti politiniai kaliniai (jų dauguma buvo komunistai), paskelbti negaliojančiais spaudos apribojimai, įgyvendintos kitos demokratinės laisvės. Naujoji valdžia, siekdama taupyti lėšas, planavo sumažinti atlyginimus valdininkams, nemokėti algų kunigams, įvesti civilinę santuoką, sumažinti karininkų skaičių. Tai sukėlė dešiniųjų jėgų, karininkų, o taip pat ir dalies visuomenės nepasitenkinimą. 1926 m. gruodžio 17 d. įvyko karinis perversmas, po jo šalyje įvestas autoritarinis valdymas.

Klausimai buvo susiję su demokratijos pasitraukimu Europoje (Italija, Lenkija, Vokietija, Latvija, Estija ir kitos valstybės) bei su mažiau žinomu įvykiu, kai buvo pasikėsinta į Augustino Voldemaro gyvybę (1929 m. gegužės 6 d. ).

Petras Biveinis, Literatūros fakulteto klausytojas

Vaclavo Svidinsko nuotraukos