Nuo nežinomybės iki lyderystės

Tokia patirtis gali būti naudinga ir esamiems, ir būsimiems MČTAU bendruomenės nariams. Kaip iš nežinomybės atsiranda įsitraukimas ir lyderystė? Apie tai kalbamės su Turizmo fakulteto prodekane Janina Zarembiene.

Apie pradžią. Kaip sužinojai apie Trečiojo amžiaus universitetą ir kas paskatino prisijungti?

Prieš keletą metų, kelionėje po Maldyvus susipažinau su Vida. Ji papasakojo, kad lanko MČTAU Turizmo fakultetą. Pradėjau ją sekti „Facebook“. Mačiau ją šokančią šventėse, besilankančią ekskursijose. Jos akys spinduliavo laime. Pagalvojau, kad ir aš viso to noriu. Praėjo keleri metai, užaugo anūkai ir pagalvojau, kad jau laikas atėjo.

Kokių lūkesčių turėjai prieš pradėdama studijas ir kokie pirmieji įspūdžiai atėjus į MČTAU?

Buvau aplankiusi daug pasaulio šalių. Visada jaučiau savotišką kaltę, kad mažai žinau apie savo kraštą. Po kelionių į tolimas šalis, važiuodavau į Palangą,  atsiprašyti jūros, medžių, žolės. Žinojau, kad nieko nėra gražesnio už Lietuvą. Didžiausias lūkestis buvo pamatyti ir pajausti Lietuvos miestus, miestelius, kaimus. Aplankyti muziejus, bažnyčias. Žinojau, kad studijų turinys neapsiribos tik kelionėmis, reikės bendravimo, darnaus darbo komandoje. Žinojau, kad reikės kūrybiškumo ir lankstumo. Žinojau, kad reikės ir drąsos.

Pirmoji pažintis buvo priėmimo komisijoje. Vytautas Vaitkus buvo mano „egzaminuotojas“ ir dokumentų tvarkytojas. Puikus, nuoširdus priėmimo komisijos narys. Po pokalbio su juo pasijaučiau drąsiau, pajutau lyg manęs čia reikia. Po kelių mėnesių gausus Turizmo fakulteto naujokų būrys buvome pakviesti į pirmą susitikimą. Mūsų buvo tiek daug, kad vos tilpome auditorijoje. Buvau labai nustebinta.

Ar pradžioje jautėsi informacijos trūkumas? Ko labiausiai pasigedai?

Pradžia buvo lyg didelė sala, kurioje savo noru atsidūrei ir pats turi išmokti joje gyventi. Informacijos buvo tiek daug, kad sukosi galva. (Juokiasi.)

Dabar žinau, kad naujokams reikėtų paruošti informacinį lankstinuką. Mintyse jį jau turiu.

 Apie įsitraukimą. Kaip pavyko taip greitai įsilieti į bendruomenę?

Nebuvo kitos išeities. (Juokiasi.)

Kada supratai, kad nori ne tik dalyvauti, bet ir prisidėti aktyviau?

Nuo pirmo atėjimo į MČTAU.

Kas paskatino kandidatuoti į grupės seniūnus?

Kaip jau minėjau, vyko naujokų pirmasis susirinkimas. Šalia manęs prisėdusi moteris pakalbino. Abi iš Žemaitijos, kalbėjom savo tarme. Buvo lengva ir smagu. Kai prasidėjo seniūnų rinkimai, pasisiūlė viena naujokė. Tada, mano miela žemaitė, atsistojusi pasiūlė mane.  Pasigirdo plojimai. Atsistojau ir nusilenkiau. Nuo tada, „Sakalų“ grupės seniūnę Zitą Daunienę, vadinu krikštamote. (Juokiasi.)

Apie atsakomybes. Ką reiškė būti grupės seniūnu? 

Pradžioje viskas vyko labai greitai. Didelis grupės narių sąrašas rankose, telefonai, elektroniniai paštai, vardai ir pavardės, pirmosios pažintys, pirmieji apsikabinimai, pirmieji pažadai ir lūkesčiai. Jie – neužmirštami. Nuoširdi Teodoros, Albinos ir Arvydo (fakulteto vadovybė) pagalba davė gražius vaisius. Puikiai pasiruošėme naujokų krikštynoms. Organizavome patys ir buvome kitų grupių pakviesti į ekskursijas, dalyvavome paskaitose, išvykose i Suvalkiją. (Ačiū Albinai).  Dar labiau suartėjome per  Kalėdinę popietę.

Buvo ir klaidų ir netikėtumų, bet gerų dalykų buvo daugiau. Tai visada malonu prisiminti.

Kaip tapai fakulteto prodekane? Ar tai buvo netikėta? Kuo skiriasi šios dvi pozicijos – seniūno ir prodekano? Su kokiais iššūkiais susiduri šiose pareigose?

Netikėta, bet reikėjo. Nenorėčiau apie tai kalbėti. Mažai ką nuveikiau kaip prodekanė. Tiesiog reikėjo pavaduoti Albiną. Nebuvo jokių iššūkių. Užsiėmimai vyko pagal paruoštą Albinos planą. Klausytojai rinkosi į bendras paskaitas. Puošėme, valėme  auditoriją. Sutikome ir palydėjome svečius.

Buvo visko, bet gerų dalykų buvo daugiau. Pasilieku savyje visas emocijas.

Apie patirtį ir vertę. Ką tau asmeniškai davė ši veikla?

Meluočiau, jei neapsakyčiau, kad gavau daug pamokų.  Iniciatyva, kaip ir gerumas, turi savo kainą. Vertinu ir džiaugiuosi, kad galėjau būti arti žymių ir ypatingų žmonių, paspaust jiems ranką, padėkoti ir apsikabinti. Didelė gyvenimo dovana.

Koks įsimintiniausias momentas nuo prisijungimo?

Pirmas susitikimas su MČTAU rektore Zita Žebrauskiene. Neišdildomas nuoširdumas ir šviesa.

Apie naujokus. Ką patartum žmogui, kuris tik svarsto prisijungti?

Ateiti drąsiai. Žinoti ką galiu padaryti dėl savęs ir dėl visų. Nebūti tik stebėtoju ir vertintoju, tai nepadarys tavęs laimingesniu.

Kokios informacijos, tavo nuomone, labiausiai reikia pirmakursiui?

Gero pokalbio su priėmimo komisijos nariu. Manau, kad kiekvienas bent jau šiek tiek yra susipažinęs su MČTAU veikla ir ateina pasirinkęs fakultetą.

Kaip būtų galima palengvinti naujų narių įsitraukimą?

Jei kalbame apie bendruomenės veiklą, kiekvienas, kuris čia ateina su atvira širdim ir geranoriškumu, atras save. Tik reikia daugiau bendravimo, drąsos ir pasitikėjimo. Nors ne visi gali, moka, randa ką pasiūlyti, pasakyti. Šiais laikais yra populiaru kritikuoti.

 Pabaigai šiek tiek apie save, ką veikėte iki MČTAU.

Jeigu trumpai, tai gyvenau įdomų darbinį ir asmeninį gyvenimą. Esu iš Žemaitijos. Dirbau tuometėje „Mažeikių naftoje“, kai vyko dideli struktūriniai pasikeitimai. Vilniuje dirbau Lietuvos radijo ir televizijos centre. Vėliau privačioje bendrovėje.

Jei reikėtų apibūdinti savo patirtį MČTAU trimis žodžiais – kokie jie būtų? Kas tave labiausiai įkvepia?

Matyk kituose gerumą. Labiausiai vertinu žmonių gerumą, meilę, nuoširdumą, mokėjimą dalintis ir džiaugtis mažais ir dideliais dalykais. Kai sutinku geras akis, ištirpsta mano širdis. Dėkoju visiems, kas siunčia šviesą. Būkime laimingi, pabūkime truputį geresniais, pasaulis tai vertina. Aš taip galvoju.

Ačiū už pasidalinimą mintimis ir įkvepiančiomis patirtimis.

Kalbino Lilija Smalakienė

Janinos Zarembienės archyvo nuotraukos