Eilės Motinos dienai

Išėjusioms mamoms…

Žvelgi tu iš aukštai
Ir saugai mus nuo blogio.
Tikiuosi, kad matai
Anūkai kaip atrodo.

Menu dabar dar kaip kadais
Niūniuodavai lopšinę
Ir kaip paguosdavai mus meiliai,
Kai buvom nusiminę…

Ne visad buvom gal geri,
Užmiršom padėkoti
Už Tavo nemigo naktis
Ir už vaikystę sočią…

O šiandien prie kapelio stoviu,
Ir raudu gailiai tyliai
– Mamyte, – šnabždu,-
Amžinai labai Tave aš myliu!!!

Gali tik mamytė

Mamytės lūpose spindi šypsena,
Supant kūdikėlį skamba daina.
Mamytė vaikelį saldžiai išbučiuoja
Ir daug meilių žodelių mažyliui dovanoja.

Mamytės rankos vaikutį glosto,
Mamytės rankos šiltai apklosto,
Mamytės rankos karštai apkabina
Ir jau išbėgantį skaniai pamaitina.

Mamytės akys nužvelgia meiliai,
O prieš išeinant papuošia dailiai.
Mamytės akys mato kelią tiesų,
Sūnų, dukrelę tik juo eiti kviečia.

Širdis mamytės bėdą nujaučia
Ir mažulėlį stipriai priglaudžia…
Jei tik galėtų, blogų žmonių sutikt neleistų,
Net ir paaugusio vieno toli neišleistų.

Genovaitė Grušienė, Literatūros fakulteto lankytoja

Mamute

Mamute, pinki man vainiką
Gražiausių vasaros gėlių.
Stiprybės ženklan įdėk gvazdiką,
Įpink rūtelę nes myliu.

Myliu gyvenimą bekraštį
Ir bernužėlio akeles,
Myliu lietuviškąjį raštą
Ir baltas, baltas lelijas.

Ir melsvą Lietuvos padangę
Ir darbščią tautą Lietuvos
Myliu fą margą juostų raštą
Ir aukštą pilį ant kalvos.

Mamute, ačiū tau už viską
Kad mokei Lietuvą pažinti
Sakyki mano miela MAMA
Kai tau tą skolą sugražinti?

Lopšinė

Kaip gali neprisiminti
Tos vaikystės savo,
Kai prie lopšio motinėlė
Man dainas dainavo.

Ir dainavo ir čiūčiavo
Mik, užmik , dukrele.
Valandėlę už tėvelį
Seną močiutėlę.
Jei miegosi, greit užaugsi

Būsi verpėjėlė
Rankšluostin linų įausi
„Brangiai tėviškėlei”.

Ir dabinsi mūsų kraštą
Darbais, žalia rūta,
Kad gyvuotų, kad klestėtų
Kad vargų nebūtų.

Kad broleliai lauką artų
Tėvelis užsėtų
Seserėlė ravint rūtą
Niekad neliūdėtų.

Kad vienybė, kad didybė
Jungtų mūsų šalį.
Kad darbais puoštų tėvynę
Visi kas tik gali.

Bronislava Nainienė, Literatūros fakulteto lankytoja

Mamai po 40 metų

Nuskubėjo jau metų daugybė,
Keturios dešimtys- tarsi nebuvę…
Sapnuose vis matau tave gyvą,-
Tarsi vakar- vis gražią ir guvią.

Per anksti, per anksti išėjai tu, –
Jau seniai tave peraugau aš…
Keista šiandien – esu aš močiutė,
Tu anūkes matei tik mažas.

Neapsakomai gaila šiandiena,
Kad priglausti tavęs negaliu,
Padėkot už gyvenimą, šviesą,
Ir už viską, ką šiandien turiu…

Bet su širdgėla tenka suklupti
Ant šaltos kapų žemės, ją liest…
Kas belieka – gyvų gėlių puokštė
Ir maldelė liūdna iš širdies.

Elena Jucienė Literatūros fakulteto lankytoja