Nusišypsokime išėjusiems ir tvirčiau apkabinkime esančius su mumis

Vėl lapkritis. Lapų ant žemės daugiau, nei ant plinkančių medžių šakų. Kažką įkyriai aiškindamas, palangėn nesiliauja barbenti lietus. Šalto vėjo gūsis, įsiveržęs pro atvirą langą, paglosto skruostą. Lyg kažkieno nematomas prisilietimas… Vėl…

Vėlinių dieną ruduo pasiuto vėju ir lietumi, krapštydamas žmones iš jų šiltų buveinių į ne tokį malonų pasibuvimą. Tradicinį pasibuvimą kartu su mirusiaisiais kapinėse. Žinoma, prisiminti išėjusiuosius galima bet kur – uždegsi žvakelę kambaryje, parymosi prie gėlės žiedo – mirusysis nepyks, o širdyje palengvės. Mirusieji gyvi tol, kol juos prisimena bent vienas gyvenantysis.

Vėl ir vėl lietuje degti gęstančią žvakę, tai jau pasiryžimas ilgai nebuvusiam susitikimui. Palikus kasdienybės smulkmenas, paliūdėjimas, pagedėjimas, prisiminimas įgauna mistišką reikšmę. Kartą metuose tu paskiri save trumpai akimirkai. Tik patylėti kartu.

Mano Tėt, ir mus vėl sujungė ši diena. Tamsoje mirusiųjų akimis nemirksės žvakių jūra, aplink nesivynios susikaupusių gyvųjų tyla. Skaudi netekties tyla sups tik mudu. Ir gal aplink, lyg netyčia, bursis mane palikę draugai, stengdamiesi išgirsti mūsų sielos pokalbį. Juk negalėsiu, Tėt, nebyliais žodžiais tylėt tik su tavimi, kai aplink sukiosis ir jie, mane lydėję ir savimi puošę mano gyvenimą. Kai kuriuos klasės draugus Tu pažinojai. Jauni, tik keistai nurimę, jie sugrąžina mane į mokyklines dienas ir priverčia nusišypsoti.

Kai kuriuos, aplankiusius mane šioje dienoje, sutikau vėliau. Prieš akis plaukia epizodai, žvilgsniai, pokalbio nuotrupos. Visi savaip buvo reikalingi mano ėjime. Tik nežinau ar gerai tai supratau. Juk sutapimų nebūna. Buvo lemta, kad savo trumpu buvimu šioje žemėje jie spėjo paremti ir mane. Savimi kaip dovana, kurią labiausiai vertiname jos netekę.  Ilgai neieškodama atsakymo kuo, jaučiu šilumą širdyje ir didelį jiems dėkingumą. Sutapimai- tai likimo būdas likti nepastebėtu. Vadinasi taip reikėjo…

Apžvelgiu visus – ar tikrai pagerėjate išėję? Ar atmintis tokia išranki ir dabar neleidžia skaudintis dėl netekties?  Apie mirusius gerai arba nieko- žinutė svarbesnė likusiems. Lietus tebebarbena, lyg kažkas nepasakyta, kažkas neaptarta, neišgirsta…

Vėlu. Vėlu apgailestauti dėl neįvykusių susitikimų, nepastebėto dėmesio, nepasakytų žodžių. Jie, atlikę savo paskirtį, jau suskubo išeiti. Linkime ar nelinkime ramybės – jiems jau vis tiek.

Svarbesnis yra gyvųjų susivokimas suskubti dar gyventi čia, šiame laike, šioje žemėje. Nusišypsokime išėjusiems ir tvirčiau apkabinkime esančius su mumis. Kad niekada nesakytume sau – per vėlu… Kad save padovanotume LAIKU.

Kartu su jumis ir šioje dienoje

Lilija Šličienė, Literatūros fakulteto lankytoja

Asociatyvi pixabay.com nuotrauka