Paskaitoje – apie vienuolynų atsiradimą ir gyvenimo juose įvairovę

Paskaitą akademikas pradėjo nuo krikščioniškosios vienuolystės bendros apžvalgos. Skirtingose konfesijose vienuolystė skiriasi. Rytų (graikų ortodoksų, stačiatikių, pravoslavų) Bažnyčioje vienuolinis gyvenimas susietas su hierarchija. Ortodoksų vienuolynai valdomi tik vienuolių. Protestantų Bažnyčiose atsisakyta vienuolinio gyvenimo. O Vakarų (Romos katalikų) Bažnyčioje klesti vienuolijų įvairovė.  Plačiau L. Jovaiša kalbėjo apie Tezė (Taize) vienuolyną, kurį 1940 m. Prancūzijoje įkūrė šveicarų protestantų brolis Riger, siekdamas sukurti vietą, kurioje žmonės galėtų melstis, ieškoti dvasinio susitaikymo ir dirbti, užtikrindami pasaulio vienybę ir taiką. Tai tarptautinė ekumeninė vyrų vienuolinė bendruomenė, kuri išaugo į pasaulinio masto judėjimą, kuriame dalyvauja dešimtys tūkstančių piligrimų, ypač jaunimo, kasmet atvykstančių iš visų pasaulio kampelių. Bendruomenės misija – skatinti krikščionių vienybę, o jos veikla grindžiama paprastumu, pasitikėjimu ir atvirumu. Tezė vienuoliai, kurių yra daugiau nei šimtas, kilę iš įvairių krikščioniškų tradicijų – katalikų, evangelikų, protestantų ir ortodoksų. Jie duoda gyvenimo paprastumo, skaistybės ir bendrystės įžadus.

Pirmieji vienuoliai ir vienuolynai atsirado III a. Egipte. Eremitų, arba anachoretų („atsiskyrėliai“, „gyvenantys dykumoje“) pradininkas buvo šv. Antanas Abatas. Eremitai gyveno atskirai nuo bendruomenės, izoliuotai ir laikėsi celibato. Kai kurie jų gyveno dykumoje. Griežtas eremitų asketizmas padarė įtakos karmelitų ir kartūzų ordinų reguloms. Bendruomeninės, arba cenobitinės, vienuolystės pradininkas buvo  šv. Pachomijus, kuris įkūrė pirmąjį didelį vienuolyną Egipte. Kartu jis sukūrė griežtą gyvenimo tvarką ir taisykles, pagal kurias vienuoliai ir vienuolės turėjo gyventi kartu vienuolyne, laikytis dienotvarkės, melstis ir dirbti.

VI-X a. Europoje daugelyje šalių radosi katalikų vienuolynai, formavosi statybos tradicija, pagal kurią architektūrinį vienuolyno kompleksą dažniausiai sudarė bažnyčia, kluatras su kapitulos sale, refektorijus, dormitorijus, celės, špitolė, skriptoriumas, vienuolyno mokykla, ūkiniai pastatai. Pranešėjas L. Jovaiša aptarė vienuolyno pastatų paskirtį ir gausiai iliustravo Lietuvos vienuolynų nuotraukomis. Pastatų architektūra priklausė nuo vienuolijos regulos ir statybos laikotarpio stiliaus. Iki Apšvietos epochos dominavo vyrų vienuolynai. Staigi moterų vienuolynų plėtra atsirado XIX a.

Akademikas L. Jovaiša supažindino mus su krikščioniško vienuolinio gyvenimo tikslais – siekti asmeninio tobulumo (askezė) ir vienybės su Dievu (malda) bei vykdyti artimo meilės darbus. Krikščionių vienuoliniam gyvenimui bendrai būdinga įprastiniai įžadai (skaistumo, neturto, klusnumo) ir Dievo garbinimas – Valandų liturgijos malda. Vienuolynas gali būti turtingas, bet vienuolis negali nieko savintis.  Atsižadėjimas turto ir nuosavybės sudaro sąlygas melstis, sekti Dievą, tobulėti dvasiškai.  Be pagrindinių įžadų (skaistumo, neturto, klusnumo) dar gali būti specifiniai (ketvirtieji) – ligonių slaugymo, vaikų mokymo, krikščionių gynimo, išpirkimo ir kt. Pagal galiojimo trukmę gali būti amžinieji ir laikinieji įžadai. Specifiniai įžadai priklauso nuo vienuolyno specifikos. Aukščiausio rango vienuolijos (ordinai) duoda amžinus įžadus iškilmingai. Dievą vienuoliai garbina per liturgines valandas 8 kartus, skaito brevijorių, gieda giesmes, meldžiasi. Liturginės valandos gali būti atliekamos choru ar individualiai. Vienuolijoms būdinga klauzūra – t. y. atsiribojimo nuo pasaulio režimas: draudimas pašaliečiams įeiti į vienuolyną arba jo teritorijos ir pastatų dalį, o vienuoliams/vienuolėms išeiti iš šios erdvės. Todėl vienuolynų pastatai būdavo su išorinėmis galerijomis, atskiros išpažinties ir Komunijos patalpos ir kt. Benediktinių klauzūra buvo griežta: visiškas vienuolių izoliavimas nuo pasauliečių. Tik XIX a. moterų vienuolių gyvenimas išlaisvėjo.

Kaip tampama vienuoliu ar vienuole? Iš pradžių kandidatuojama , tada seka įvilktuvės, kurių metu gali būti pasirenkamas šventas vardas (kiti reikalavimai), paskui  1-2 metus gyvena naujokyne, po to duoda įžadus, renkasi profesiją. Vyrų vienuolijose po noviciato renkasi studijas ir kunigystę (būsimi „tėvai“ ar dvasininkai) arba paprastus darbus ir patarnavimus („broliai“ ir pasauliečiai). Vienuoliai vilki tradicinę uniformą: ilgas visą kūną dengiantis abitas, ant abito dėvimas škaplierius – kitados darbinio rūbo funkciją atlikęs rūbas, dengiantis priekinę ir nugarinę abito puses (gali būti su kapišonu), susijuosia rūbą diržu, juosta ar virve. Šių rūbų buvo įprastai neryškios spalvos – juoda, ruda, balta, pilka (kartais derinamos skirtingos).

L. Jovaiša įdomiai pasakojo apie vienuolinio gyvenimo įvairovę. Reguliniai kanauninkai radosi XI a. iš bendruomenėje pagal šv. Augustino regulą ėmusių gyventi kunigų (kanauninkų). Jie daugiausia stabiliai gyveno miestuose, rengėsi (ir tapatinosi) kaip kapitulų prelatai-kanauninkai, t. y. vyskupijų katedrų dvasininkai; be iškilmingo Dievo garbinimo užsiėmė parapine sielovada. Daug nuveikė Lietuvoje mobilios, misijoms ir auklėjimui atsidavusios vienuolijos (jėzuitai, pijorai, misionieriai, marijonai). Lietuvoje reguliniai kanauninkai aptarnavo Vilniaus Antakalnio ir Užupio parapijas. XIII a. buvo nemažai elgetaujančių vienuolijų, kurios išsiskyrė ne vien asmeniniu, bet ir bendruomeniniu neturtu, gyveno iš išmaldos, atliko sielovados darbą, studijavo, nebuvo prisirišusios prie vietos, keliavo, kūrėsi ir veikė miestuose (dominikonai, pranciškonai, kapucinai). Europoje kūrėsi miestai – valstybės (ortodoksų vienuolynai); kongregacijos – aplink „motininį“ vienuolyną susibūrusių ir jo autoritetą bei tradicijas pripažįstančių vienuolynų grupė (miestų sąjunga, pvz., Cluny Prancūzijoje); pasaulinė bendruomenė, demokratiškai renkanti kadencinę atstovaujamąją valdžią (federacinė valstybė, pvz., elgetaujančios vienuolijos); stiprią neterminuotą centrinę valdžią turinti vienuolija (absoliutinė monarchija, pvz., jėzuitai). Centralizuotai vienuolijų organizacinei struktūrai būdinga tai, kad yra sukurta centrinė vadovybė (dažniausiai Romoje), provincijos daugiau ar mažiau orientuotos į valstybių sienas, jungiančias vienuolynus vienoje ar keliose valstybėse.

LDK laikais gausiausia buvo elgetaujančiųjų ordinų grupė – dominikonai, bernardinai, pranciškonai, konventualai, karmelitai. Iš regulinių dvasininkų ordinų grupės daugiausia buvo jėzuitų, pijorų, misionierių, marijonų. Mažiausiai buvo šv. Benedikto regulos vienuolių ir regulinių kanauninkų. Iš moterų vienuolynų daugiausia buvo benediktinių ir bernardinių. XVIII a. Lietuvoje vietinės vienuolijos buvo rokitai ir marijavitės. XIX a. Rusijos imperijoje vienuolinį gyvenimą Lietuvoje ištiko krizė: vyko masinis vienuolynų uždarymas, vienuolijos išmirė, o dalis moterų vienuolių (vizitietės, šaritės, basosios karmelitės) išvyko į Prancūziją. Išliko tik benediktinės Vilniuje ir Kaune, kotrynietės Krakėse, bernardinai/pranciškonai Kretingoje, slapta tęsė gyvavimą marijonai. XX a. pirmoje pusėje atgimė vienuolinis gyvenimas. Veikė „slaptosios“ lenkiškos vienuolijos, sugrįžo senosios pasaulinės vienuolijos arba atsikūrė/įsikūrė naujos, vienuolijos pasipildė jaunais nariais, buvo aktyvios ir veiklios. XX a. totalitarizmų laikais vienuolinis gyvenimas vėl patyrė sunkumų. Prasidėjo lenkų vienuolių areštai ir repatriacija II pasaulinio karo metu ir jo pabaigoje. 1948-1949 m. buvo oficialiai panaikinti vienuolynai. Vienuolynai angažavosi rezistencinei pogrindinei veiklai. Po 1990 metų, atsikovojus Nepriklausomybę, atsikūrė senosios vienuolijos, senuosiuose vienuolynuose atsirado nauji šeimininkai ir šeimininkės. Įsikūrė kontempliatyvūs vienuolynai Palendriuose, Paparčiuose, Paštuvoje, Kretingoje. XXI a. pradžioje vienuolijos išgyvena demografinę ir struktūrinę krizę. Dabar Lietuvoje belikę apie 150 vienuolių (35 vyrai ir apie 115 moterų). Vienuolių abitą velkasi vis mažiau jaunų žmonių.

Dalia Sinkevičienė

Vaclavo Svidinsko nuotraukos