Per diskusiją svarstyta apie lietuvišką ir europietišką tapatybę

Pirmiausia apie tapatybę, jos formavimąsi ir istorinių, socialinių bei politinių lūžių įtaką žmogaus savivokai kalbėjo PTEF Diskusijų klubo vadovė Birutė Pečiulevičiūtė. Ji atskleidė, kad tapatybė formuojasi ne savaime, o per žmogaus santykį su aplinka, grupe, vieta, laiku ir istorinėmis patirtimis. Pranešėja teigė, kad klausimas „kas aš esu?“ neišvengiamai iškyla kiekvienam, net jei žmogus nesidomi filosofija, politika ar akademiniais ginčais. Jei žmogus pats nesusiformuoja atsakymo, atsakymą jam primeta kiti. Todėl apibendrinant galima sakyti, kad tapatybės klausimas tampa ne teoriniu, o praktiniu ir egzistenciniu. Didžiausia grėsmė yra pasyvi, neapmąstyta tapatybė, kai žmogus leidžia išoriniams naratyvams nuspręsti, kas jis yra. Tai sudaro sąlygas manipuliacijai, priklausomybei nuo grupinių stereotipų ir lengvam ideologiniam paveikumui. Todėl tapatybę reikia suvokti kaip sąmoningą procesą, kuriame žmogus reflektuoja savo priklausymą šeimai, bendruomenei, tautai, kartai ir valstybei.

Birutė Pečiulevičiūtė priminė daržovių metaforą. Sovietmečiu žmogaus apibūdinimas ridikėliu reiškė iš išorės raudonas, o vidaus baltas. Minėjo ir populiarų lietuvišką apibūdinimą – runkelis, kurio prasmė daugeliui žinoma. Ir sakė, tapatybei apibrėžti tiktų kopūstas. Mat žmogaus „kopūsto“ metafora rodo sluoksniuotą tapatybę: nuo šeimos ir giminės iki miesto, valstybės ir platesnio pasaulio.

Kalbėdama apie sovietmetį, Birutė Pečiulevičiūtė šį laikotarpį apibūdino kaip kognityvinio disonanso būseną: viena buvo matoma ir girdima oficialiai, o kita – suvokiama neoficialiai, kasdienėje patirtyje. Ideologija siūlė vieną naratyvą, tačiau visuomenė jį neutralizavo per ironiją, anekdotus ir neoficialią tautinę savivoką.

Kitas aptartas laikotarpis buvo Lietuvos nepriklausomybės. Tai buvo didelės vilties momentas, tačiau po jo sekęs pirmasis dešimtmetis buvo painus, nestabilus ir ne iki galo suprantamas. Formavosi prieštaringi naratyvai – nuo greito verslumo ir privatizacijos, „laukinio kapitalizmo“ požymių iki idėjos, jog Lietuva gali tapti „tiltu tarp Rytų ir Vakarų“. Tad nors tikslas buvo laisvos, europietiškos, savarankiškos valstybės kūrimas, praktikoje visuomenė patyrė privatizacijos chaosą, finansines aferas, investicinių čekių nuvertėjimą, socialinį nesaugumą ir nusivylimą. Visa tai silpnino pasitikėjimą ir apsunkino tvirtos pilietinės tapatybės kūrimą.

Vėlesnis etapas siejamas su valstybės stabilizacija, teisinės sistemos stiprėjimu, ekonomikos augimu ir aiškesne strategija siekiant narystės Europos Sąjungoje (ES) bei NATO. Tai buvo laikotarpis, kai nepriklausomos Lietuvos piliečio tapatybė ėmė įgauti aiškesnius kontūrus. Vis dėlto kelyje į Europą buvo ir „vargšų giminaičių“ sindromas, kurį teko patirtį, keičiantis tapatybės supratimui.

Paskutinį etapą – nuo pandemijos iki dabarties – pranešėja apibūdino kaip naują tapatybės išbandymą. Tai skaitmenizacija, nuotolinis bendravimas ir  dirbtinio intelekto plėtra. „Mums sunku susiburti į didelę grupę, mes pabirome, išsisklaidėme, sulindome į savo burbulus“, – mano ji.

Prasidėjus diskusijai, viena iš dalyvių Rasa Pakalkienė atkreipė dėmesį į itin svarbų, bet galbūt nepakankamai išryškintą istorinį etapą – momentą, kai Lietuva tapo ES ir NATO nare. Šis etapas buvo kertinis formuojantis dabartinei Lietuvos europinei ir vakarietiškai tapatybei, todėl kad Lietuva tapo ne vien Europos, bet ir „didelės pasaulio dalies“ bendruomenės nare, todėl visuomenė pradėjo kitaip jausti savo vietą pasaulyje.

Birutė Pečiulevičiūtė su tuo sutiko ir dar priminė apie 2003 m. referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje, rinkėjų aktyvumą, didelį pritarimą stojimui. Minėjo, kad referendume dalyvavo apie 63,37 proc. rinkėjų, o už narystę pasisakė apie 91 proc. balsavusiųjų. Vėliau priminė komplikuotą to meto vidaus politinį foną.

Kitas diskusijos dalyvis Rimantas Kazimieras Radžiūnas kalbėjo apie tai, kaip žmogaus ir visuomenės tapatybę formuoja laikas bei istorinė patirtis. Teigė, kad pati vieta dar nereiškia tos pačios tapatybės, nes skirtingi laikotarpiai sukuria labai skirtingą patirtinį, moralinį ir politinį pasaulio suvokimą. Jo nuomone, žmonės, augę skirtingomis sąlygomis, nevienodai vertina laisvę, neteisybę, valstybę, Rusiją, Europą ir karą Ukrainoje. „Negalima dovanoti nusikaltimų, nes toks atlaidumas tampa leidimu juos kartoti”, – įsitikinęs pašnekovas. Anot jo, norint stipresnio visuomenės dialogo, būtina tiksliau kalbėti apie kartas, perduoti istorinę atmintį ir aiškiau ugdyti vertybinį santykį su Europa.

Po dar kelių diskusijos dalyvių pasisakymų PTEF dekanas Vitalius Skaržinskas kalbėjo tapatybės, vietos atminties ir ryšio su Lietuva bei Europa tema. Minėjo prisiminimai apie kraštovaizdį, medžius, keliukus ir aplinką, pabrėždamas emocinį santykį su vieta. Tapatybę jis siejo ir su asmenine atmintimi, ir su platesniu kultūriniu bei geografiniu priklausymo jausmu.

Po šios diskusijos dalies vėliau ji tęsėsi neformaliai prie kavos puodelių.

Renginio metu senjorai užpildė anketas, kaip ir ar Lietuvos buvimas Europos Sąjungoje paveikė jų šeimas ir pačių asmeninę tapatybę. Anketos rezultatai bus pristatyti per konferenciją „Aš ir mano šeima – europiečiai“, rengiamą lapkričio 12 d. 11-15 val. MČTAU A4 aud.

Projektą „Europietiška tapatybė kartų akimis“ finansuoja Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir MČTAU.

Parengė Rasa Pakalkienė

oplus_2097152

oplus_2097152

oplus_6291456

Autorės nuotraukos