Pirmieji Vilniaus paminklai. Jų užsakovai ir kūrėjai

Toks pasirinkimas buvo ne atsitiktinis, juk jos mokslinių tyrinėjimų sritis ir yra Vilniaus istorija, politinės galios simboliai viešosiose erdvėse. Šia tema buvo rašyta disertacija, išleista monografija. Tačiau pasakojimą lektorė pradėjo nuo tuščios Lukiškių aikštės. Pasirodo, dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo buvo organizuoti net 7 konkursai! O rezultato taip ir nėra. Deja, Vilniui visada nesisekė su paminklais. Juk paminklas – tai asmenybės įamžinimo skulptūra, siunčianti ideologinę žinią, parodanti, kam tuo metu priklauso valdžia ir galia. O valdžios Vilniuje vien per pirmąją XX a. pusę pasikeitė 11 kartų! Tiesa, dalis jų išsilaikė vos keletą mėnesių, tad apie paminklų statymą nebuvo kada ir galvoti.

Likimo ironija, bet pats pirmas figūrinis paminklas Vilniuje buvo skirtas Michailui Muravjovui-Korikui, iškilmingai atidengtas 1898 m. jo šimtmečio garbei. Tai buvo puiki proga vietiniams caro valdininkams pasikviesti svečių iš Peterburgo ir taip atkreipti į save centrinės valdžios dėmesį, o kartu ir aiškiai parodyti, kam priklauso šis kraštas. Monumentas Vilniuje stovėjo neilgai. 1915 m. Pirmojo pasaulinio karo metais prie Vilniaus artėjant vokiečių kariuomenei, besitraukianti carinė valdžia skulptūrą skubiai demontavo ir išvežė gilyn į Rusiją.  Kaip ir vėliau pastatytą paminklą imperatorei Jekaterinai II bei biustą Puškinui. Taigi, Vilnių okupavus kaizerinei Vokietijai carinės Rusijos simboliai mieste išnyko. Užtat atsirado kiti.

Istoriniai šaltiniai rodo, kad ant Plikojo (dar vadinamo Kreivuoju) kalno jau nuo XVII amžiaus pradžios stovėjo trys mediniai kryžiai. Jiems sugriuvus, 1869 m. carinė Rusijos valdžia neleido jų atstatyti. Vokiečių okupacijos metu 1916 m. visuomenės lėšomis pagal architekto Antano Vivulskio projektą  Vilniuje buvo pastatytas gelžbetoninis Trijų kryžių paminklas taip parodant, kad Vilnius – katalikiškas miestas. Sovietų valdžios įsakymu 1950 m. gegužės 30 d. naktį paminklas buvo susprogdintas.

Tarpukariu lenkų valdžia stengėsi pabrėžti Vilniaus priklausomumą Lenkijai, parodydama, kad tokie žymūs Lenkijos žmonės, kaip Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis, Juzefas Pilsudskis buvo artimai susiję su Vilniumi.  Tarpukario Vilniuje paminklo Adomui Mickevičiui statybos epopėja tapo vienu skandalingiausių ir labiausiai visuomenę skaldžiusių kultūrinių procesų. Nors buvo surengti du dideli oficialūs konkursai ir pastatyti keli maketai, nuolatinis paminklas mieste taip ir neiškilo. 1921 m. buvo įkurtas paminklo statybos komitetas, kuriam vadovavo generolas Liucjanas Želigovskis. Buvo išrinktas lenkų dailininko ir skulptoriaus Zbignevo Pronaškos milžiniškas, maždaug 12,5 m aukščio modernistinis paminklas (futuristinio-kubistinio stiliaus, be tradicinio postamento). 1923 m. Vilniaus miesto valdžiai parodytas paminklo projektas buvo sutiktas kritiškai, jo statymas nepatvirtintas. Projektas kėlė daug ginčų, tad 1924 m. dešiniajame Neries krante prie dabartinio Karaliaus Mindaugo tilto buvo pastatytas laikinas maketas – iš smaluotų lentų karkaso ir cemento pagaminta milžiniška skulptūra. Atidengime dalyvavo ir Juzefas Pilsudskis. Šis eksperimentinis kūrinys buvo pažeistas Neries potvynio 1931 m. o 1938 m. gamtos stichijų  galutinai  sugriautas. Tarpukariu vyko ir daugiau konkursų, skirtų  A. Mickevičiaus paminklui (pvz., 1925 m. laimėjo skulptorius Stanislovas Šukalskis, vėliau vyko konkursas, kurį 1932 m. laimėjo Henrykas Kuna), tačiau dėl lėšų trūkumo, politinių nesutarimų ir karinių aplinkybių tikrasis paminklas tarpukariu taip ir nebuvo pastatytas. Henryko Kunos kurtos „Vėlinių“ reljefinės plokštės vėliau buvo panaudotos tik vėlesniame paminkle, pastatytame 1984 m.

Po II Pasaulinio karo reikėjo pabrėžti Lietuvos priklausomybę „tarybinių tautų šeimai“. Tris ideologinius sovietinius paminklus sukūrė rusų monumentalistas triskart stalininės premijos laureatas Nikolajus Tomskis: du masinio tiražavimo – paminklai Leninui ir Stalinui ir  vienas originalus – armijos generolui  Ivanui Černiachovskiui. Visi jie buvo monumentaliosios propagandos dalis. Paminklas Stalinui buvo nukeltas 1956 m., o likusieji du – 1991 m.

Šiuo metu seniausias Vilniuje stovintis paminklas yra Stanislovui Moniuškai. Jis buvo pastatytas 1922 m. O Lukiškių aikštė vis dar laukia naujo paminklo. Gal jo jau nebereikia?

Išsamiau apie pirmųjų Vilniaus paminklų kūrimą, statymą ir vėlesnį jų likimą galima paskaityti Rasos Antanavičiūtės knygoje „Menas ir politika“, kurios vieną egzempliorių autorė padovanojo mūsų universitetui.

Irena Burdulytė

Dalios Sinkevičienės nuotraukos