
Savanorystė – ne tik galimybė padėti kitam
Apie savanorystę vyresniame amžiuje, apie tos veiklos prasmę ir naudą bendruomenei bei pačiam savanoriui, apie galimybes padėti kitam ir konkrečias patirtis antradienio popietę buvo kalbama savanorių susitikime. Šis susitikimas - vienas iš įgyvendinamo projekto „Trečiojo amžiaus universitetas – aktyvaus senėjimo akademija“ renginių. Savanorystė – tai ne tik proga padėti kitiems, bet ir puiki galimybė išlaikyti aktyvų gyvenimo būdą bei socialinį ryšį, jaustis reikalingu.
Projektų vadovė Laima Tuleikienė, pradėdama popietę, papasakojo apie projekto „Trečiojo amžiaus universitetas – aktyvaus senėjimo akademija“, kurį remia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, antrųjų metų veiklas. Pasidalino parengtais lankstinukais apie vyresniems žmonėms aktualius klausimus: kur kreiptis, kai reikia teisininko pagalbos ar patarimo, taip pat, kaip atpažinti smurtą, suprasti jo formas ir kur ieškoti pagalbos.
Rektorė dr. Zita Žebrauskienė, sveikindama susirinkusius, dėkojo savanoriams už jų neatlyginamą veiklą, paskirtą laiką ir širdies gerumą. Kalbėjo, kodėl vyresni žmonės savanoriauja: savanorystė užtikrina, kad ir toliau gali jaustis aktyvus ir įsitraukęs, dalyvaujantis ir gali prisidėti prie kitų gyvenimo. Prisiminė ir savo šeimos patirtis, kurios išmokė rūpintis kitais žmonėmis. Minėjo veiklas, kuriose savanoriauja MČTAU klausytojai. Neįgalių žmonių globa, rūpinimasis tais klausytojais, kurie šiuo metu negali lankyti užsiėmimų, kapinių priežiūra, talkos parkuose ir Botanikos sode, pagalba „Caritas“, Maisto banko ar kitose organizacijose. Tai tik dalis veiklų, kur sutiksi MČTAU klausytojų savanorių. Paminėjo ir savanorystę universiteto veiklose. Rektorė pasidalino mintimis ir apie tai, kaip nepavargti, kaip gauti teigiamų emocijų iš neretai sunkaus darbo.
Jautria savo patirties istorija pasidalino savanorė Irmina Kalimbet. Maltos ordino pagalbos tarnyboje jai buvo pasiūlyta globoti nereges, Irmina pasakojo apie savo išgyvenimus, apie tai, kad savanorystei reikia ir artimųjų, šeimos palaikymo. Taip pat pasidalino mintimis apie veiklą visuomeninėje Rasų kapinių draugijoje. „Neretai nedideli, bet nuoširdūs darbai daro didžiulį poveikį, – sakė Irmina. – Nors ir daug laiko atiduodi, bet nepavargsti, nes gera daryti yra gera.“
Ypatingų patirčių iš savanoriškos veiklos turi ir Nijolė Bielinienė. Jei gali padėti, padedi, sakė Nijolė apie savo paslaugas. Savita Valerijos Narušaitienės patirtis. Be to, kad Valerija MČTAU moko klausytojus anglų kalbos, ji jau dvejus metus savanoriauja Išklausymo tarnyboje prie Arkikatedros. Sigita Eimutienė savanoriauja Maisto banko organizacijoje. Savanoriškos pagalbos koordinatorė Monika Jakimavičienė paminėjo ir kitus savanorius, kurie negalėjo dalyvauti šioje popietėje. Vilūnė Ragaišienė rūpinasi negalios prispausta moterimi, Vilijos Jurėnienės telefoniniai pokalbiai stiprina ir palaiko buvusį universiteto klausytoją, Nijolė Survilienė tvarko kapus Rasų kapinėse.
Padėdami kitiems, mes ne tik prisidedame prie visuomenės gerovės, bet ir stipriname savo savivertę bei pasitikėjimą savimi, ne kartą skambėjo tokia mintis savanorių pasisakymuose. O popietės organizatoriai ne kartą sakė ačiū šios nuostabios bendruomenės nariams. Savanorių patirtys svarbios, kad galėtume kartu augti ir išmokti vieni iš kitų. Nuoširdžiai bendrauta ir prie arbatos puodelio.
Lilija Smalakienė
Autorės nuotraukos