Šokiai su meilės istorijomis

Apie meilę kalbėjo ir sveikindama susirinkusius rektorė dr. Zita Žebrauskienė. Priminusi šiomis dienomis minimas datas, linkėjo būti meilėje, nes tai stiprina sveikatą, sceną užleido šokių grupei „Nonna Dance“. O jų pasadoblis nukėlė žiurovus į Ispaniją, į koridos laikus. Greitis ir elegancija, raudona ir juoda sukūrė savitą emociją, liudijančią, kad šokis gali būti su istorija. Kas įsižiebė scenoje, jau negęso. Nes grupių „Bruknės“ ir „Nonna Dance“ jausmingasis tango parodė, kad šokis – ne tik emocijų išraiška, bet ir atspindinti žmonių patirtis ir gali pasakoti skirtingas istorijas per muziką ir judesį. O padaužiškoje šokių grupės „Emocija“ samboje galėjai rasti ir melancholijos, ir ilgesio.

Žiūrint scenoje besikeičiančius ritmus žiūrovų vaizduotę skatino ir renginio vedėjos aktorės Agnės Levickaitės šokių ir šokėjų istorijomis pripildyti nuotaikingi pasakojimai. Ne tik pasakojimai, bet ir šmaikščios improvizacijos. Iliustruoti permainingai švelniojo valso istorijai Agnė į sceną pasikvietė ir Šokių studijos bičiulį, ištikimą renginių įgarsintoją Ovidijų Gabrėną.

Apie meilę ne tik šokiu – toks buvo renginio sumanytojų siurprizas žiūrovams. „Nonna Dance“ šokėja Rūta Kožemiakienė padainavo jausmingą Franko Sinatros dainą „Mano kelias“ ir Džiuditos ariją iš Franko Leharo operetės „Džiudita“. Gražina Banevičienė, kuri šoka „Bruknėse“, skaitė nuotaikingų Jono Ambrukaičio posmų bei Janinos Degutytės eilėraštį.

Šokį keitė šokis, vieną istoriją keitė kitokia istorija, mainėsi šokėjų rūbai, mainėsi melodijos. „Bruknės“ sukosi greitojo kvikstepo ritmu, triukšmingų vakarėlių bačiatą atliko „Emocija“, o „Nonna Dance“ net penketą Lotynų Amerikos šokių supynė į siuitą. Visi trys kolektyvai parodė savo šokių čia-čia-čia ir rumbos variacijas. „Emocija“ ir „Nonna Dance“ „Vienos valsą“ savitomis emocijomis nuspalvino.

Baigiantis koncertui – simbolinis visų trijų kolektyvų paradas. Scenoje ankštoka – visos Šokių studijos šokėjos – tai įrodymas, kad puikiam renginiui nebūtina svetimų samdyti. Žiūrovai negailėjo po kiekvieno pasirodymo plojimų, susižavėjimo šūksnių, netrūko palaikymo, sveikinimų, gėlių. Padėkos puokštė ir Šokių studijos vadovei bei renginio režisierei Valerijai Stričkienei. „Tai ypatingas žmogus, – dėkodama jai sakė rektorė Z. Žebrauskienė. – Ji ne tik myli šokį, ji – puiki pedagogė, subūrė, kantriai moko šokių subtilybių ir sugeba įkvėpti tokį būrį šokėjų atsiskleisti. Todėl ir patyrėme ne tik emocijų, bet ir įgijome žinių.“

Pasišventimo liudijimu yra ir toks gražus renginys. Jį išaugino ilgos repeticijos, pastangos ir išlaidos – spalvingi šokių rūbai – iš šokėjų pensijos. Bet tas pasišventimas puošia ir pakylėja. O dalijimasis praturtina.

Lilija Smalakienė

Vaclavo Svidinsko nuotraukos