
Tapatybė – daugiasluoksnis reiškinys
Politikos, teisės ir ekonomikos fakultete (PTEF) buvo gilinamasi į temą „Lietuviškosios ir europietiškosios tapatybių dermė“. Apie tai paskaitą skaitė prof. Naglis Kardelis. Jis teigė, kad tapatybę derėtų suvokti kaip koncentrinę, daugiasluoksnę ir pozityviai kuriamą.„Žmonės linkę suvokti save kaip bendruomenės dalį“, – susitikimo pradžioje sakė lektorius Naglis Kardelis.
Per paskaitą buvo nagrinėjama tapatybės samprata ir jos sandara – nuo pirminių, žmogui duotų priklausomybių iki sąmoningai pasirenkamų ar kuriamų tapatybės formų. Aptariama, kaip žmogus pirmiausia gimsta šeimoje, vėliau priklauso vietinei bendruomenei, giminei, tautai, valstybei, o kartu gali įgyti ir religinę, politinę, kultūrinę ar interesais grįstą tapatybę.
Tapatybė remiasi realiais pagrindais
Lektorius teigė, kad tapatybė formuojasi objektyvių aplinkybių ir subjektyvaus apsisprendimo sankirtoje. Tai tinka ir lietuviškos bei europietiškos tapatybės dermei pagal šiuolaikinio politinio ir geopolitinio konteksto svarbą.
Tad tapatybė gali būti vertinama kaip daugiasluoksnis reiškinys. Žmogus pirmiausia yra susietas su šeima, vėliau – su didesnėmis bendruomenėmis: gimine, kaimu ar miesteliu, lokalia bendruomene, gentimi, tauta ir valstybe. Tokiu būdu tapatybė vystosi nuo artimiausio socialinio rato iki platesnių politinių ir kultūrinių darinių. Šie sluoksniai nėra vienas kitą panaikinantys; veikiau jie kaupiasi ir sudaro sudėtingą priklausomybių sistemą. Žmogus gali vienu metu būti šeimos narys, savo krašto gyventojas, tautos atstovas ir valstybės pilietis.
Greta prigimtinių ar paveldėtų tapatybės sluoksnių yra ir labiau pasirenkamos formos. Žmogus gali sąmoningai priimti religiją, politines pažiūras, jungtis prie tam tikrų interesų grupių ar bendraminčių bendruomenių, kaip bendrystės pagal pomėgius ar interesus – pavyzdžiui, kolekcionavimas, astronomija ar kitos veiklos sritys.
Tad žmogus tapatybę konstruoja, bet konstruoja ne iš nieko. Jis remiasi realiais pagrindais, o ne grynu įsivaizdavimu.
Europos civilizacijos ištakos ir Lietuva
Lektorius atkreipė dėmesį į lietuvių ir Europos tautų kultūrinę bei civilizacinę giminystę. Jis teigė, kad lietuvių ryšys su Europa siejamas su platesnėmis Europos civilizacijos ištakomis – graikų ir romėnų tradicija, klasikine kultūra bei bendrais simboliniais orientyrais.
Lietuvos tapatybė organiškai susijusi su Europa per klasikinį graikų ir romėnų paveldą, per krikščionišką civilizacinį sluoksnį, per istorinius Lietuvos valstybingumo raidos etapus ir per modernią europinę tautų apsisprendimo bei kalbų pagarbos sampratą.
Modernioji Europa, tautų apsisprendimas ir kalbos vertė
Pereidamas prie šių laikų, lektorius pabrėžė modernios Europos reikšmę tautoms, jų apsisprendimo teisei ir nacionalinių kalbų pripažinimui. Lietuvai tai ypač svarbu dėl istorinės patirties tarp didelių kaimynų ir dėl nuolatinės grėsmės būti nustelbtai.
Naglis Kardelis atkreipė dėmesį, kad šiandien dalis pasaulio krypsta autokratijos link, o kai kur abejojama tautų apsisprendimo teise. Europa šiuo požiūriu gali būti palanki erdvė tautinei saviraiškai ir laisvei.
Lietuvos europinis ryšys siejamas su krikštu, valstybingumu, raštija ir istorine politine tradicija. Vertybinė modernios Europos reikšmė yra tautų apsisprendimo teisė ir nacionalinių kalbų pagarba.
Kaip teigė lektorius, lietuviškoji ir europinė tapatybės yra koncentrinės, o ne priešiškos. Tad tapatybę derėtų suvokti kaip koncentrinę, daugiasluoksnę ir pozityviai kuriamą.
Lietuviškumas ir europietiškumas suderinami
Pasak lektoriaus, nors kosmopolito sąvoka šiais laikais neretai turi neigiamą atspalvį, ji nėra vienareikšmė: gali reikšti ir platų žmogišką atvirumą, ir šaknų praradimo baimę. O lietuviškumas ir europietiškumas nėra du priešingi poliai – tarp jų esama gilių, organiškų sąsajų. Europa svarbi ne vien kaip politinė institucijų erdvė, bet kaip humanizmo, istorinės atminties ir civilizacinio tęstinumo žemynas.
Esminė išvada: europietiškumas turi būti sąmoningai įsisąmonintas, lygiai kaip ir tautinė tapatybė. Vadinasi, lietuviškumas ir europietiškumas suderinami.
Europinė tapatybė stiprėja ten, kur Europa suvokiama kaip gyvybiškai svarbi laisvės, saugumo ir civilizacinės priklausomybės erdvė, o ne vien kaip patogios gerovės zona.
Parengė Rasa Pakalkienė
Autorės nuotraukos






