Žydėjimo spalvos

Palengvėja, kai suvoki, jog ir senatvė turi šviesųjį veidą. Nebijai būti savimi, priimi save tokį, koks esi, supranti, jog žmogaus savitumas – prigimtinė vertybė, sielos esmė, todėl ieškai kelio, kaip išreikšti save. Nors negalvojau apie savo eilių knygą, bet netikėtai ėmė vyniotis lemtingų atsitiktinumų virtinė. 2020 m. su dukra Ingrida ir anūke Emilija gavome kambarį su langais į Baltiją. Audringos jūros jėga, grožis, begalybė taip pakerėjo mane, kad netikėtai ėmė skambėti frazės apie tai, ką matau ir jaučiu. Bet sudraudžiau save: nerašysiu eilėraščio, esu ne Maironis. Tačiau, kai grįžau į Vilnių, negalėjau užgniaužti vidinio balso – pabandyk. Kelis mėnesius rašiau, draskiau, kol eilėraštyje „Prie jūros“ išsivystė pagrindinė idėja: laikino žmogaus ir galingos Baltijos akistata. Netikėtumai nesiliovė. Vienąkart, žiūrėdama „Panoramą“, nustebau: tuometis Lietuvos orų žemėlapio maketas buvo panašus į klevo lapą. „Lietuva” nukrito tarsi iš dangaus, ir pamažu atsirado ciklas – „Akimirkos ir amžinybė”. Jis buvo išspausdintas 2021 m. universiteto literatų rinktinėje „Minčių kelias“. Atsitiktinumai nesiliovė stebinti. Dukra netikėtai man atnešė R. Rakausko nespalvotų nuotraukų fotoalbumą „Žydėjimas“, paveldėtą iš mirusios jos krikštamotės Elvyros, ir pasakė: „Mama, šis šedevras – tavo”. Tada į kūrinį įsigilinau taip, lyg jį matyčiau pirmą kartą. Mane giliai sujaudino knygos moto, jog „tik gamtos žydėjimas toks trumpas, o žmogaus sieloje jis tęsiasi visą gyvenimą“. Kilo mintis apmąstyti eilėmis būtį senatvėje. Pasak Antuano de Sent-Egziuperi, „gyventi – tai iš lėto gimti”. Taip atsirado būsimos knygos vardas – „Žydėjimas“. Manau, pavadinimas labai svarbus, tarsi namo stogas, nes po juo apsigyvens eilėraščių šeima. Pamažu atsirado eilės apie žmogaus sielos žydėjimą – kaip siekiamybę rasti harmoniją su savimi ir gyvenimu. Kai knyga jau buvo parengta spaudai, staiga iš pasąmonės gelmių iškilo man, paauglei, mamos pasakyti žodžiai: „Mano gyvenimas nuėjo lyg tekantis vanduo“. Taip atsirado eilėraštis – „Paklausk“: Pažvelk į upės vandenį – Jame išvysi brangiausius veidus. Įamžinau Motinos, užaugusios prie Nemuno, mintį, – nieko nėra pastovaus, išskyrus nesustabdomą laiko tekėjimą. Vieni išeina iš savo namų į Anapilį, kiti palieka gimtąją pastogę ir kuria savo, bet irgi laikinai.

Lieka tik viena išeitis – reikia užauginti savo sieloje gėlę ir neleisti jai nuvysti. Žmogui gyvenimas duotas žydėti, o sielos žiedas yra gražiausias žemėje: tai išmintis, gerumas, empatija kitaip mąstančiam, kūrybingumas, savitumas…

Manau, jei sieloje gėlė nenuvysta, žmogus gali išmokti džiaugtis kiekviena diena.

Vigilija Adomavičienė

Asmeninio archyvo nuotraukos

„Dėl skonio nesiginčijama. Ginčijamasi dėl poskonio“, – Katia De Lano

Eidamas namo po Vigilijos Adomavičienės poezijos knygos „Žydėjimas“, parašytos laisva eiliavimo forma, pristatymo ir aptarimo, diskutavau su kolege dėl nerimuotos, o kartais ir be ritmo poezijos teisės vadintis tokia. Dažniausiai stengiuosi nepulti mano nuomonei prieštaraujančių argumentų, saugodamas pokalbio partnerio savimonę. Pasiginčysime vėliau. Tačiau įspūdis išlieka ir perkeltine prasme besimezgančios diskusijos „poskonis“ reikalauja detalesnio apmąstymo. Pats laikas pasakyti, kad čia vengiu minėtos knygos recenzavimo, kadangi tai – kito autoriaus prerogatyva.

Laisva eiliavimo forma dažniausiai vadinama „verlibru“: jis išlaisvina autorių nuo griežto rimavimo bei išorinio ritmo, išlaikant skirstymą į eilutes ir išlaikant vidinį ritmą – vidinę melodiją.

Čia žodis turi ypatingą vertę. „Tinkamo žodžio ieškojau kone metus“, – sako knygos autorė.

Nesistebėkime, kad abi poezijos rūšys: ritminė-rimuota ir laisvoji turi savų pliusų ir minusų. Pateiksiu tik pagrindinius, poezijos analitikų pastebėtus ir dažnai minimus.

Pirmosios (ritminės, rimuotos) pliusai: muzikalumas; struktūra ir tvarka; sąsaja su liaudies tradicijomis, dainomis ir klasikine literatūra.

Minusai: forma gali varžyti turinį, prasmę ir gilumą, dėl ko tekstas tampa banalokas; ribota laisvė eksperimentuoti; būdinga pradedantiems poetams: pagaliau suradę tinkamą rimą jaučia palengvėjimą ir pasitenkinimą, dažnai prasmė ir gilumas nustumiami į paraštes.

Laisvosios poezijos pliusai: kūrybinės raiškos laisvė; natūralumas – nėra prievartos tilpti į rėmus; atspindi laisvą mąstymą; šiuolaikiškumas. Tokia poezija dažnai atitinka dabarties kalbėjimo būdą, laisvą mąstymą ir individualų balsą.

Minusai: rizika prarasti muzikalumą. Be ritmo ar rimo eilėraštis gali atrodyti kaip proza, jei nėra vidinės melodijos; sunkiau sukurti poveikį. Kadangi nėra tradicinių formos atramų, reikia itin stipraus turinio ar vaizdingumo, kad eilės „veiktų“; reikalauja skaitytojo pastangų: dėl abstraktumo tekstas ne visiems suprantamas.

Išvada: aukščiau pateikti eiliavimo tipai, nors turi apčiuopiamų ypatumų, abu yra poezijos priklausiniai.

Jonas Kirtiklis, Literatūros fakulteto dekanas

Nuo pumpuro iki tikro žydėjimo

Talentingasis išeivijos poetas, didis estetas, Henrikas Radauskas sakė, kad „poezija yra pasakos suaugusiems, turintiems fantaziją ir keliantiems galvą aukščiau bliūdo, iš kurio valgoma“. Tad pakelkime galvas ir pažvelkime į Vigilijos poezijos pasaulį – jos eilėraščių knygą „Žydėjimas“.

Apie kūrinius kalbėsiu pasikliaudama savo įspūdžiu. Eilėraščiui perskaityti reikia kelių minučių, tačiau jam suvokti reikia laiko, todėl knygą perskaičiau net kelis kartus. Vigilija savo eilėraščius pavadino meditaciniais. Knygos viršelio vidinėje pusėje rašo, kad eilėraštis – langas į save ir pasaulį, nes jame pulsuoja vidinis gyvenimas. Negalėjimas tylėti yra priežastis gimti eilėraščiui.

Apie gyvenimą ir žydėjimą

Tiesiogine prasme žydi gamta, o perkeltine – gali žydėti ir ,,žvaigždėtas dangus“, ir žmogus. Dovanotoje knygoje autorė užrašė: „Žydėjimo stebuklas visada šalia, tik reikia sukrauti pumpurus“. Iš tiesų susimąsčiau, ką reiškia žmogui ,,sukrauti pumpurus“. Toks filosofinis klausimas, į kurį kaip atsakymą, matyt, galima pateikti ne vieną interpretaciją – krauti gyvenimo kraitį, bręsti, žmoniškėti.

Čia trumpam nukrypsiu, bet mintis apie pumpurus. Praėjusią savaitę skaitinėju Kristijono Donelaičio „Metus“ ir randu tokią ištrauką, į kurią labiau atkreipiau dėmesį tik todėl, kad tomis dienomis skaičiau ir Vigilijos kūrinius. Būras Selmas kalba, kad kiekvienas žmogus – ir ponas, ir būras prasidėdamas ir vargingai užgimdamas „tikt pumpurą rodo, <…> auga be rūpesčių, kasdien iš pumpuro kopdams. / Ale su viena diena žiedelis dar nesirodo, / Bet reik daug dienų, ik pumpurs prasilukštin / Ir savo paslėptą grožybę visą parodo.“

Vigilija eilėraštyje „Savitumas“ rašo:

„Mes kraunam pumpurus,/ Kad grįžtume, / Nuvalę dulkes,/ Į savo prigimtį. / Kai atsikratome blizgučių, / Išmokstam būti savimi, / Lyg gėlės žydim.“

Kiekvienas savo laiku ir savitai. Taigi nuo pumpuro iki tikro žydėjimo – gyvenimo metai su visomis savo spalvomis arba, pasak Donelaičio, „daug dienų“. Poetė labai raiškiai nusako, kas slypi žodyje „gyvenimas“: nežinomybė, stebuklas. Žmogus jį patiria svyruodamas lyg nendrė ,,tarp skausmo sietuvos, / Kaskadų džiaugsmo, / Retų lašų ramybės“.

Eilėraščių žmogus mėgina įminti gyvenimo mįslę, slidus jo ieškojimų kelias, o siela išgyvena dualizmo būseną – tarp troškimo pakilti nuo žemės „į žydintį tamsoj žvaigždėtą dangų“ ir žemės traukos. Gamtos tobulumas kelia liūdesį, nes džiaugsmo ir žydėjimo akimirkos trumpos.

Keli eilėraščiai skiriami gyvenimo bendrakeleiviams – mokytojams ir mokiniams. Ką literatūros mokytoja dovanoja savo mokiniams? Vesdama per nevystančias literatūros pievas, jaunas, dar nesugrubusias širdis skatina atsiverti jautrumui, gerumui. Galima sakyti – brandina pumpurus.

Knygoje yra eilių apie paveikslų keliamas asociacijas. Skaitydami juos suprantame – autorė yra kultūros žmogus, jautriai reaguojantis į grožį. Ypač patiko eilėraštis ,,M.K.Čiurlionio sonatos“. Pasirodo, Vigilijos močiutė buvo Paulina Čiurlionytė. Knygos iliustratorė – Goda Lukaitė – krikštaduktė.

„Manieji“, „Tylūs jausmai“, „Akimirkos ir amžinybė“, „Metų Mozaika“ – visuose šiuose knygos skyriuose atsiveria švelni, giliai jaučianti ir mąstanti asmenybė. Štai eilėraštis „Laikas“ – savotiška gamtos, laiko ir žmogaus būties kontempliacija. Gyvenimo pavasarį skubi gyventi ir nepastebi, kaip „vieną kartą – nelauktai – / Sužvilga lapai rudenio variu, / Ir snaigė ankstyva pasiekia plaukus, / Padabina sidabru…“, o nuo gyvenimo … ima skirti langas. Iš tikrųjų – gyvenimas į pakalnę ima ristis nelauktai . O koks atlygis už visus džaugsmus ir vargus? Ateina brandos metas, kai žmogus supranta – „Už nuskriejusią jaunystę truputėlį išminties gavai!“

Paskutiniame eilėraštyje „Eime“ grįžtama prie žydėjimo temos. Pumpuras, ilgai brandintas, nušviestas gamtos grožio, žmoniškumo, maitintas visaapimančia meile, virsta gražiausiu sielos žiedu.

Linkiu Vigilijai, kad langas, skiriantis nuo gyvenimo, neužsivertų, o pro jį veržtųsi žydinti gyvybės jėga.

Vilija Kozyrevienė