Apie atvirumą
Perskaičius Nijolės Riaubaitės knygą „Ne pačiu laiku“ apėmė liūdesio jausmas, o kartu ir atjauta, pagarba už atvirumą.
Autorė nieko nekuria „iš oro“, ji rašo apie savo gyvenimą. O gyvenimas sunkus. Prieš skaitytoją – autorės dienoraštis: dieną po dienos vynioji kaip didelį siūlų kamuolį. Ir viduje randi – kaip baisu. Knyga pilna skausmo. Ji išdejuoja, išverkia tą skausmą.
Vaikystėje, kaip Nijolė sako, buvo „išmesta iš lizdo“. Mama norėjo pamokyti tėvą, o nukentėjo niekuo nekaltas vaikas – trauma visam gyvenimui. Augti pas tėvą ne pyragai…
Ištekėjo už netinkamo, nerūpestingo, grubaus žmogaus. Neteko sūnaus, jauno, jautraus, mylinčio visa, kas gyva.
Žodžiais „kas būtų, jeigu būtų“ subtiliai užsimenama apie vėlyvus jausmus. O iš tikrųjų: kas?
Sakyčiau, labai reikia vertinti tokį atvirumą – neužgauti, nenubaidyti… Su pagarba skaityti ir pasakoti.
Visi turime visokių paslapčių paslaptėlių, tik ne visi esame tokie atviri. Tuo ir įdomi ši knyga, kad atvira, tikra, nesumeluota.
Autorė, daug iškentėjusi, užjaučia ir kitus: sugalvojo, kaip paguosti sūnaus gedintį tėvą – parašė jam nuo mirusiojo laišką.
Ji prašo atleisti už skausmą… Neturi prašyti – jos turi prašyti. Bet tie, kas turi tai padaryti – patys sau teisėjai, nes žmogui gali atleisti visi: Dievas, kiti žmonės, tik jis pats sau neatleis.
Autorė, būdama gražaus amžiaus, yra šviesaus proto, talentinga rašytoja, mokslininkė, parašiusi ne vieną knygą, ir šia knyga tarsi atvėrusi savo gyvenimo langą.
Lionė Polonskaja, Literatūros fakulteto klausytoja
Asociatyvi pixabay.com nuotrauka
