Atsiliepimai apie naują rinktinę „Rudens valsas“

Valsas su mūza

Naujausia MČTAU Literatūros fakulteto klausytojų kūrybos rinktinė pavadinta „Rudens valsas“. Žodis „valsas“ kilęs iš vokiško „Waltzen“ ir reiškia kelionę arba sukimąsi. Tad kur sukasi, keliauja ruduo – brandaus amžiaus simbolis – ir jo kūrybinė mūza?

Perskaitę autorių kūrinius suprantame: žmogui, matyt, lemta mąstyti ne tik apie dabartį, bet atsisukti į pradžią – jausmų, patirčių, išgyvenimų. Rašymas yra ir kelionė į save, ir būdas pasitikrinti, ar mūsų požiūris į pasaulį priimtinas kitiems. Kūrybinis išgyvenimas atveria kitą rašančiojo prigimties pusę – slaptesnę, žymiai tauresnę, reikšmingesnę.

Pasidalysiu savo, kaip skaitytojos, įžvalgomis, kokias patirties gelmes man atvėrė dalies autorių kūriniai.

1. Knyga prasideda Vigilijos Adomavičienės eilėraščiais, tarp jų – ir „Rudens valsas“. Kas gi šoka? „Išeidama ilsėtis, / Šoka vasara su / Vėju, Aukso lapais – / Atsisveikinimo valsą.“ Vigilijos eilės alsuoja švelniu lyrizmu. Čia gamta atsako į būties klausimus, svaigina savo grožiu. Gamtos pasaulyje žmogus – nepasiekiama gelmė, kiekvienas – atskira planeta, bet trokštanti ryšio su kitais: „Norėtum rasti širdį artimą,/ Ilgiesi, ieškai,/ Randi ir prarandi,/ Nes pasisavint ir suprasti kito/ Negali… (eil. ,,Nepasiekiama gelmė“). Nusiraminimą teikia vaikystės prisiminimai: „Kai liūdesys atsėlina, / Pabėgu į vaikystės vasarą“. Vaikystė nebegrįš, bet ji nusidriekia į dabartį ir kužda: „Džiaukis šia diena“ (eil. „Vaikystės vasara“). Nors gyvenimas, pasak poetės, „liaunas medelis, siūruojantis tarp dangaus ir žemės“, žmogaus paskirtis – saugoti, auginti savo sieloje pražydusią gėlę net ir tada, kai „palinksti nuo širdgėlos“ (eil. „Eime“). „Gražiausias žiedas sieloje yra“, – tikina Vigilija.

2. Jonas Ambrukaitis skaitytojams pateikia eilėraščių ciklą „Dievai, deivės ir angelai“. Čia reflektuojama lietuvių mitologija. Eilėse poetiškai atskleidžiamos būdingosios dievaičių savybės: prie Gabijos židinio – „būties palaima ir pilnatvė“, Laima – „likimų lėmėja deivė gražuolė“, galingasis Perkūnas iki šiol niokoja „mūsų pamarį aikštingai“; „Net ir karaliai savo karalijoje / Aukas aukojo Medeinos garbei“. Įdomu, kad deivių Žemynos ir Mildos monologai baigiami linkėjimais. Man priimtina tokia autoriaus intencija, kad mūsų išsižadėti, atsisakytieji dievai nepamiršo savo tautos ir Žemynos lūpomis mus laimina: „Mielieji mano, linkiu jums iš visos širdies / Gyvenimo pilnatvės ir vilties“. Belieka pasakyti: teišsipildo šie žodžiai!

3. Audronės Stanislavos Andrijauskienės autentiškuose prisiminimuose „Odė maldai“ atskleidžiamas stiprinamasis maldos poveikis žmogui. Prisimenami karo metai. Pasakotoja dar vaikas. Nuo lėktuvų su mama ir močiute slepiasi duobėje, skirtoje daržovėms laikyti. Tyliai šnabždama malda „Tėve mūsų“ vaiko ausims – kaip pasaka. Asociacijos su šių dienų karu Ukrainoje. Pokaris, mama išvyko pas daktarus į Rygą, netoli, tik 80 kilometrų nuo Joniškio. Toks pažįstamas epizodas: „Pakeli ranką stovėdamas ant plento ir tave sunkvežimis jau veža“, pažįstamas, nes ten ir mano gimtieji namai. Malda bažnyčioje, kad mama pasveiktų. Po dešimtmečių – Kernavės bažnyčioje maldai sudėtos rankos. Būna, kad žmogus žodžių maldai neranda. Kunigas Vincelis paguodžia: „O tu melskis atsidūsėjimais. Atsidūsėjimais melskis“. Įtaigūs aprašymai ir aiški mintis – malda guodžia bei sustiprina.

4. Jonas Baleiša prisimena garsų Lietuvos gydytoją higienistą profesorių Vladą Kviklį, jo indėlį į mokslą, jo gerumą, pagalbą autoriui, profesoriaus sūnėnui, ir kitiems žmonėms išvengti represijų sunkiais pokario metais. Jautrus, pagarbus pasakojimas apie nepaprasto žmogaus – mokslininko, mylėjusio savus, aplinkinius, Tėvynę – gyvenimą. Visada reikia sektinų pavyzdžių.

5. Skaitytojus turėtų sudominti ir Petro Biveinio prozos kūriniai istorijos tema. Autorius remiasi gausia istorine medžiaga, kuria intriguojantį pasakojimą. „Įsiveržimuose“ aprašomi XVII amžiaus įvykiai: į Vilnių įsiveržia Rusijos kariuomenė ir kazokų daliniai. Miestas pasipriešinti nepajėgia. Į niokojamą kraštą žvelgiama dviejų veikėjų – Benedikto ir Juozapo – akimis. Pasakojimo „Keršytojai“ veiksmas vyksta baudžiavos laikais. Žiaurus dvarponis skiria rykščių dvidešimtmetei Laimai. Ją mylintis Juozas suburia keršytojų būrį. Tai nuotykių elementų turinti istorija apie meilę ir kerštą. O trečiasis kūrinys „Kovokime!“ atskleidžia patriotiškus kovos dėl lietuviškos spaudos epizodus. „Kovokime, anksčiau ar vėliau laimėsime“,- ragina vienas iš veikėjų. Kovojome ir kalbą išlaikėme.

6. Nuotaikinga Antano Bukausko pasaka vaikučiams – ir ne tik jiems – intriguojančiu pavadinimu „Seksas ir kalakutas“ su gilia mintimi: per didelis smalsumas gali pražudyti, kaip tą pasakos kalakutą, pamačiusį tai, ko neturėjo išvysti. Dar vieną kūrinį – „Dugnas“ – būtų galima vadinti filosofine esė. Keliamas klausimas, kas iš tikrųjų yra dugnas. „Dugnas – tai mūsų viltis, išsigelbėjimas arba visiška pražūtis“, – teigia autorius. Gali pavykti iš dugno pakilti, atgimti, bet gali ir ne, jei dingsta atsparos taškas. Kaip atsitiks, „visiška nežinomybė ir atsitiktinumas“. Taigi, gyvenimas iš tiesų nenuspėjamas.

7. Šioje rinktinėje Er Minijai svarbi Vilniaus tema: „Kai žvaigždės suspindi / virš Vilniaus galvos, / karalių miestas iškelia karūną“,- rašo poetė. O mes „Miesto karūnoj kiekvieną rytą / įsegam po žvaigždę / ir šimtmečiais gyvenam savo žemėj“. Taip yra šiandien. Bet Vilniaus istorijai daugiau nei 700 metų. Kuo gyveno, ką jautė sostinės įkūrėjas? Eilėraštyje „Karaliaus Gedimino monologas“ iškyla įtaigiai sukurtas nuo karų, priešų apgaulių pavargusio valdovo paveikslas. Išdidus, žinantis savo nuopelnus, mylintis savuosius dievus ir tėvynę karalius kalba: „Neleisiu trypti Lietuvos“, „vergaut nemokam“ . Reikia bendradarbiauti su pasauliu, deja, jo net broliai nesupranta, o priešai „nepripažįsta, žemina“. Iš čia kyla valdovo nusivylimas, kausto vidinis šaltis. Adona, Gedimino duktė, be meilės ištekinta už lenkų karaliaus, kito eilėraščio lyrinis subjektas. Jos monologu raiškiai nusakomos jausminės būsenos: vienišumas, neviltis, ilgesys, mėginimas užsimiršti pramogų siautulyje. „Mane kaip dovaną / į gražų popierių įsupo ir padovanojo“, – guodžiasi Aldona, bet ,,dora tėvo duktė“ atlieka pareigą. Viskas dėl Lietuvos.Akivaizdu, kad tautos istorija leidžia išsiskleisti autorės kūrybinei minčiai.

8. Edvarda Gecevičienė pristato vaikams skirtus žaismingus, siužetinius, pamokančius eilėraščius, eiliuotas mįsles, eiles gamtos motyvais. Susimąstyti verčia trumpaeilėmis pavadintos aforistinės mintys, taiklios pastabos apie žmogaus buitį ir būtį. Dėmesį patraukė baladę primenantis eilėraštis „Istorija kartojasi“. Kažkada senoje pilyje dama laukė, bet nesulaukė iš karo grįžtančio „tauraus kario“ kunigaikščio. Ši istorija įžvalgiai susieta su mūsų dienomis: „Dabar nauji laikai / Ir vėl pilni nuožmios kovos laukai. / Ir laukiantys sugrįžtančių karių tėvai, žmonos, vaikai“. Istorija iš tiesų kartojasi, todėl labai prasmingas Edvardos retorinis klausimas: „Ir tyliai sau kartoji nevilty: / Žmogau, ar homo sapiens esi?“ Taigi, pridursiu – ar esi?

9. Cituoju Oną Miniotaitę–Grigaliūnienę: „Nesugalvoju savo eilėraščių / Jie mane lyg mana iš dangaus pamaitina“. Reiškia – įvyksta savaime. Kai kurie panašūs į miniatiūras, refleksijas, itin glausti. Minties glaustumas, mano supratimu, didelis privalumas. Jokių nereikalingų žodžių, vien subtiliai išgyventa akimirka: „Apsnigtas kapas / Pušų rimtis / Nukritęs lapas / Akla mirtis“. Ir iš kasdienybės kylantis poetinis apmąstymas: „Apie serbentus klupinėji / Tokiam karštyje / Tiek liko to džiaugsmo / Iš spalvingo gyvenimo“. Eilėraščių žmogaus „nebestebina niekas“ keistame pasaulyje: „Nežinau dieve / Iš kur viskas ateina / Ir kur nueina / Lietus ir saulė / Tiesa ir apgaulė / Keistas pasaulis“. Nepaprastas paprastumas. O juk Paprastumą sukurti ir išlaikyti dažnu atveju būna sunkiau nei įmantrauti.

10. Vytautas Grudzinskas kuria ir eilėraščius, ir prozą. Meilės eilėraščiai sietini su lyrika ir romantika. Eilėmis išsakoma mintis: meilė žmogų užburia, pakylėja, daro laimingą: „Tu atėjai ir lyg saulė nauja / Šildo ir šviečia, ir kviečia mane“. Be meilės žmogui „liūdna, sunku ir graudu“. Rinktinėje pateiktą prozos kūrinį „Vagystė ar…?“ galima vadinti detektyviniu pasakojimu. Sukurta įdomi intriga apie dingusį automobilį, tyrėjo žvilgsnis pastebi smulkiausias detales. Autorius puikiai žino, kaip atskleidžiamas nusikaltimas, ir įtikinamai apie tai pasakoja.

11. Dauguma Genovaitės Grušienės eilėraščių įkvėpti gimtinės gamtovaizdžio: gelsvėjantis rugių laukas, balta pusnis, pakelės beržai, kleketuojančios gervės. Vaizdingoje gamtos aplinkoje skleidžiasi žmogaus išgyvenimai: „Tik pliko kalno pakriaušėj / Styro nuogas varganas krūmas… / Mano širdį, liūdną ir vienišą, / Gal sušildys tavo artumas“. Gamta turi galią veikti jausmus: šalti lietaus lašai, skausminga rudenio gėla kelia liūdesį, bet eilėraščio ( „Neliūdėk!“ ) žmogus raginamas vyti niūrias mintis, nes ir „Rudenį tikrai būt gali / Bent širdy pavasaris..“ Gyvenimas lyginamas su upe, „o mes joje lyg mažos valtelės“ („Toks tad gyvenimas“). Būna dalykų, kurie ta upe nuplaukia ir pražūva. Ir tada, nusiminimo akimirką, gamta, tarsi gyvenimo dalyvė, kalbasi su žmogumi: „Pavėlavai, – man tyliai šnabžda gluosnis“, „Kur tu buvai dar vakar? – antrina ir uosis…“ Ir ką gi galima atsakyti? Tenka susitaikyti su lemtimi. Juk nesugrąžinsi to, ką nusineša gyvenimo upė.

Aptariau 11 autorių kūrinius. Iš tiesų yra kuo stebėtis ir grožėtis. Ryškiausiai veriasi gamtos, tėvynės istorijos, žmogaus būties temos; remiamasi į savo kartos patirtį, išgyvenimus, ir visa susilieja į prasmingą visumą, į „valso sūkurį“.

Vilija Kozyrevienė

Įvairūs literatūros žanrai

Pastaraisiais metais lietuvių literatūroje vyksta gimtųjų tarmių atgimimas. Leidžiamos tarmiškai parašytos poezijos ir prozos knygos. Mūsų fakultete savo gimtąja uteniškių tarme mus jau džiugino kaip rašytoja ir kaip skaitovė Vilija Jurėnienė ankstesniuose fakulteto leidiniuose.

Šią tradiciją „Rudens valse“ biržietiška tarme tęsia Alfredas Naktinis. Jo tarmiškai aprašyti buities vaizdeliai senajame kaime skaitytojui suteikia papildomo žavesio ir autentiškumo. Įdomiausia, kad jis nepriekaištinga klasikinio eilėraščio forma tarmiškai sueiliuoja net tris eilėraščius. Sveikinimai jam, kad neatsilieka nuo laikmečio.

Lietuviai – lyrikų tauta, bet Dominykas Panavas savo eilėse „duoda pipirų“ šiuolaikinėms jaunoms mergužėlėms, jų madoms ir elgesiui. Jis moko mus, kaip gyventi, tačiau kartais noras išlaikyti eilėraščio metrą ir rimavimą sukomplikuoja pačią mintį. Taip atsitiko su eilėraščiu „Apie talentą ir prasmingą gyvenimą“. Bet labai tapybiškas eilėraštis „Rytas prie Dubysos“ pastato autorių į lyrikų gretas.

Visuose literatų rinkiniuose dalyvaujanti Nijolė Riaubaitė šį sykį paliečia šiuolaikiniame jaunystės kulto pasaulyje skaudžią seno žmogaus, priklausomo nuo vaikų diktato, temą. Taip pat ji dalijasi prisiminimais apie įvairius savo gyvenimo tarpsnius.

Visur spėjanti rūpestingoji mūsų seniūnė Kristina Sadauskienė pasakoja apie savo pažintį su mūsų universiteto steigėju Medardu Čiobotu, apie patirtą jo geranoriškumą. Autorė daug keliauja, o kelionėse pro jos akis neprasprūsta niekas. Kelionę po Švediją aprašo taip informatyviai, kad skaitytojas pasijunta pats ten pabuvojęs.

Pernai Literatūros fakultetas neteko vieno iš šio rinkinio autorių, išėjusio į Anapilį Leopoldo Stankevičiaus. Visą gyvenimą šmaikštavęs, jis mums paliko savo kūrybos puikų anekdotą, kaip lietuviai susipažino su rusais, ir juokingą istoriją, kaip sovietmečiu Švenčionijos klubo nariai per šeimininkų neapsižiūrėjimą suvalgė Česlovui Juršėnui bei jo kompanijai paruoštus pietus.

Buvusiuose fakulteto rinkiniuose mums pažįstama poetė Irena Šeputienė šį kartą pristato savo prozą. Tai trumpos istorijos iš mūsų kasdienybės su jos problemomis: vaikai, anūkai, kaimynai, tarpusavio santykiai. Smagus aprašymas ekskursijos po Paryžių. Džiugina autorės lengvas, žaismingas stilius, ironija, autoironija, lanksti ir turtinga kalba.

„Rudens valsą“ praturtina brandžia kūryba fakulteto nauji nariai: Danutė Radžiūnienė, Lilija Smalakienė ir Lilija Šličienė. Apie D. Radžiūnienę, neseniai išleidusią pirmąją poezijos knygą, išsamiai aptartą, daug nekalbėsiu. Jos poezijoje pamatinės vertybės tos pačios. Noriu tik pacituoti: „Reik langus įdėti, kad šviestų labiau ir daugiau šilumos pasauly šitam…“.

Didelį pluoštą savo kūrybos pateikia Lilija Smalakienė. Čia ir eilėraščiai, parašyti gana gerai įvaldytu verlibru, ir miniatiūros-stabtelėjimai su pamąstymais, išvadomis arba klaustukais, įspūdžiai iš koncertų, spektaklių, filmų, įdomių susitikimų. Turi žmogus kuo dalintis, nes jo kultūrinių interesų ratas labai platus, o apmąstymų audinys žadina ir skaitytojo reakcijas.

Nežinau, kokiam literatūros žanrui reikėtų priskirti kitos Lilijos – Lilijos Šličienės kūrybą. Gal ją galima pavadinti poetine-filosofine proza? Įdomu skaityti apie gamtos ir žmogaus santykį – rūko, jūros, pavasario pamokas, atvirumą dabarčiai.

Iš nugyventų metų aukštumos prisiminimais apie tėviškę, gražius šeimos santykius, apie gyvenime sutiktas ryškias asmenybes, sielos bičiulius rašo Romualdas Šimkūnas. Kaip visada, jaučiasi žodžio meistro ranka. Rašo taip vaizdžiai, taikliai, kad net baltas pavydas ima. Pavyzdžiui, apie vieną savo gyvenimo tarpsnį sako: „Riedėjau kažkur skubančiame pasaulyje, net galva apšerkšnijo…“ Ką čia pridėsi?

Taigi, rašome, rašydami mokomės, o svarbiausia turime galimybę išsisakyti, išbandyti savo gebėjimus įvairiuose literatūros žanruose ir pamatyti savo kūrybą, atspausdintą knygoje, tikroje popierinėje knygoje.

Dalia Judita Vabalienė

Apie rinkinio kūrėjų darbus

Įvairūs jausmai ir spalvos užlieja skaitant Elenos Jucienės kūrinius. Ir tai suprantama, juk mes kuriame dažniausiai apie tai, ką išgyvename. Ji jau išleidusi knygą ir kaip pati sako, jog tai – „viso gyvenimo istorija eilėmis“.

Mūsų rinktinėje, jos kūryboje šviesiomis spalvomis apdainuotas pavasaris, kur „daržely gėlės margai žydi“, ir skendinti žieduos obelis, ir žiema, kur

„… sukasi snaigės būry,

Lengvo šokio baltam sūkury“,

ir vaikų spalvotas sapnas.

Čia ir ilgesys ne tik lankant tėvą, sugrįžtant pas mamą, ir nemigo naktys išsiilgus Tėvynės, kai likimas lėmė iškeliauti toli, už vandenyno.

Tamsiausias paskutinis eilėraštis, kuriame plyštančios širdies skausmas, ir kartu verkiantis pasaulis…

Įdomu, kad šioje rinktinėje čemodanui teko tiek garbės. Filologės Vilijos Jurėnienės, kuri baigia rašyti penktąją savo prozos knygą, o apie savo kūrybos pradžią prieš 19 metų sako, kad rašyti pradėjo „subrendusi, net šiek tiek pernokusi, maždaug kaip baltas didelis sunokęs alyvinis obuolys“, anytos nepaprasti, ypač tiems laikams, gyvenimo vingiai, tolimi keliai iš užjūryje ir iš jo, ne tik aprašyti prisiminimuose „Mano anytos „bakso“ istorija“, bet autorės, jos dukros, muziejaus darbuotojų dėka čemodanas pakliuvo į Lietuvos nacionalinį muziejų. Čia pateko ir daugiau šeimos daiktų.

Muzikė Lina Dumbliauskaitė–Jukonienė įgyvendindama „savo jaunystės svajones“ rašyti, skaudžias kito čemodano paslaptis bandė atskleisti novelėje „Snieguolė“. Kūrėjos žodžiais tariant, „surinko visus galus į vieną kamuolį“.

Kitoje novelėje „ Ar patekės diena“ pasakojama apie kalvio Martyno ir jo šeimos nelabai pasisekusį gyvenimą ir tragiškus „sulaužytus likimus“. Autorė supažindina mus su tais neramiais laikais, kai žmonių gyvenimai „apsivertė… kaip po žemės drebėjimo“, o miestelyje vis aidėjo šūviai…

Visada maniau, kad dienoraščio rašymas – tai galimybė suguldyti savo slapčiausias mintis popieriuje.

Bet kokios gi paslaptys kai žino ne vienas (šiuo atveju kad ir bloknotas)?

Kodėl žmonės rašo arba nerašo dienoraščių? Ką duoda dienoraščio rašymas?

Šiuos ir daug kitų klausimų kelia ir pateikia į juos atsakymus Literatūros fakulteto dekanas bibliofilas Jonas Kirtiklis. „Dienoraštį nagrinėja įvairūs mokslai ir įvairiais tikslais“, – teigia jis. Pasirodo, rašant dienoraštį ne tik „išvystai savo gebėjimus rašyti“, „aktyvuojasi visos smegenų sritys“, nekalbant jau apie tai, kad gali „išlieti visą …minčių srautą“, atsiriboti nuo savo nelabai gerų emocijų, o „rašant su malonumu“ net „stiprėja imunitetas“.

Irena Kubilienė apsigynė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją. Vėliau Lietuvos mokslų taryba jai nostrifikavo docentės laipsnį ir suteikė socialinių mokslų daktarės vardą. Savo pasakojime ji dalinasi rūpesčiu – kaip išsaugoti gimtąją kalbą ir nukelia mus į pavojingus „Knygnešių gadynės“ laikus (gražus sutapimas, jog Kovo 16-ąją Lietuvoje minima Knygnešių diena). Autorei pirmoji „Knygnešių gadynės“ pamoka buvo paslaptinga „Močiutės skrynelė“, kuri visada buvo užrakinta. Kai, pagaliau, ji buvo atidaryta, ten, tarp kitų kelių daiktų buvo įvyniota nudėvėta maldaknygė. Regis, tai buvo „Aukso altorius“ prisimena autorė.

Lietuvių kalbos mylėtoja kartu su bendraminčiais paruošia ir kompaktinį diską “Paminklai knygnešiams ir daraktoriams“, supažindina mus kur galėtume rasti pasakojimų apie knygnešius, kur rengiamos „Draustos knygos“ edukacijos moksleiviams, pateikia kitų intriguojančių dalykų…

Pedagogė Toma Palmira Lašienė prisimena ir mums primena literatūros klasiką, nepriklausomybės šauklį, Justiną Marcinkevičių, kuriam „kūryba yra kalbėjimasis su žmogumi ir apie žmogų“ ir kuris „buvo pirmasis Poezijos pavasario laureatas“. “Rašytoja Viktorija Daujotytė kalbėjo apie svarbiausią poeto rūpestį, rūpestį, kurį privalome perimti mes visi ir kiekvienas atskirai – rūpestį dėl lietuvių kalbos ir Lietuvos valstybės“, – rašo autorė.

O bibliotekininkė Bronislava Nainienė, kurią pomėgis rašyti, kad ir su pertraukomis lydėjo nuo mokyklos suolo, savo poezijoje džiaugiasi ir mus džiugina brangia tėviške, dėkoja likimui, kad jis nešykštėjo laimingų dienų, braido po šiltą vasaros naktį, o trumpiausią metų naktį ieško paparčio žiedo, didžiuojasi gimtąja kalba, –

„Tėvų kalba – sparnuotoji jaunystė,

Tu gyvastis, tu turtas, ateitis.

Kas gali būt brangesnio žmogui?

Žinoti, kad tėvų kalba tavy…“

Kūrėja aplanko medinius kryžius, prisimena ir mums primena baisius Sausio 13-osios įvykius, ir mini tuos, kurie, deja, paliko mums Laisvę.

Vanda Lunienė, kuriai „menas keliavo visą laiką šalia skaičių“, taip pat sugrąžina mus į 1991 metų sausio 13 dieną, kai

„…krito mūsų broliai kovoje.

Ant žemės liejosi jų kraujas“.

Autorė apžvelgia kūrybos kelią, kuriame buvo visko – tai ir prabėgusi jaunystė, ir baisūs metai „išdraskytoj Lietuvoj“, ir apverkti tautiečiai, kurie visiems laikams pasiliko ten, Sibire…

Kartu su autore verčiame gyvenimo lapus šeimos knygoje. Čia jau ir išdaigos, pokštai, tėvelių ir diedukų meilė. Būta ir skaudžių prisiminimų…

Kūrėja moko mus kaip „naudoti“ juoką, kad jis taptų geru vaistu, ragina neatidėlioti nieko rytojui, lygina tris dalykus – stiklą, ledą, širdį, kurie panašūs tik savo trapumu.

Net aš sužvarbau skaitydama filologijos mokslų daktarės, docentės, Lietuvos vertėjų sąjungos narės Dalios Juditos Vabalienės neišgalvotą istoriją „Kūčių naktį“. Tai ką turėjo jausti aštuntokė mergaitė, trokštanti praleisti Kūčių vakarą kartu su savo šeima, įveikusi nemenką atstumą spiginant 40 laipsnių šalčio? O keliauti teko ant sunkvežimio kėbulo, prikrauto aukščiau bortų ir apraizgyto virvėmis, vėliau pėsčiomis taigos platybėse. Nesušalti ir įveikti baimę padėjo tik šviesios mintys apie namus ir saviškius, lietuviškos dainos ir šilti prisiminimai apie Lietuvą…

Mane gi sušildė jau kitos, linksmesnės, kažkiek su ironijos prieskoniu, kažkiek pamokančios, tos pačios autorės istorijos „Iš senolės užrašų“.

Tokia šiltesne gaida ir baigsiu savo pamąstymus.

Genovaitė Grušienė