Danutės Radžiūnienės poezijos knygos „Vilties dienoraščiai“ recenzija

Taigi kartais pakanka pabendrauti su šios srities fanatikais, ir rezultatas akivaizdus – knyga. Tai ne taip paprasta, nes reikia ne tik finansinių išteklių, bet ir drąsos atsiverti, apnuoginti savo širdį.

Spausdintas žodis – tai jau ne esamasis laikas, bet būtasis. Spausdintas žodis, nesvarbu, ar tai poezija, ar proza, turi ateitį. Knygos nugula artimųjų ir draugų knygų lentynose, bet penki privalomieji egzemplioriai atsiduria Martyno Mažvydo bibliotekos lietuvių literatūros fonduose. Jie tuose fonduose, bent jau du egzemplioriai bus saugomi net ir tada, kada knygos autoriaus šiame pasaulyje nebebus, kada bus atšalusios ir jo įmintos pėdos.

Danutės Radžiūnienės pirmoji knyga nepasižymi kuklumu. Ji kietu viršeliu, geru popieriumi, erdviu eilėraščių išdėstymu. Ji elegantiška, kokybiškai įrišta, jokio pavojaus subyrėti. Mano knygos ne kartą yra iširusios, vartyti jas reikia atsargiai, tikriausia, taupymas ne visada pasiteisina. Vartydama Danutės Radžiūnienės knygą pavydėjau kokybės. Maloniai nustebino ir tai, kad ji ryžosi tokiam žingsniui, kaip savo knygos išleidimas. Pradėsiu nuo palinkėjimo – gero jai kelio, keliaujant į skaitytojų širdis.

Knygos viršelyje daug mėlynos spalvos, kurią labai mėgstu, ypač rugiagėlių atspalvio. Tai sodri ir gaivi spalva, o jos sodrumas verčia susikaupti. Mane šis mėlynumas sugrąžino į praeitį, kai taip mažai reikėjo. Užteko išsitiesti pievoje, pakelti akis į mėlyną dangaus mėlynę ir stebėti praplaukiančius debesis. Palaimintas buvo laikas.

Atsiverčiu pirmąjį knygos puslapį su dedikacija sūnui ir pagalvoju, kad šis sūnus, tikriausiai vienturtis autorės vaikas ir, žinoma, jai labai svarbus. Įsivaizduoju, kaip jai buvo smagu rašyti šią dedikaciją.

Knygos aptarimą pradėsiu pirmuoju eilėraščiu, kuris ne tik be pavadinimo, bet ir be datos. Greitai paaiškėjo, kad tokių lyg iš dangaus nukritusių, bevardžių ir be datų yra dauguma. Sunkiai su tuo apsipratau ir susitaikiau, bet teko. Pradėsiu pirmuoju:

Rašau aš

Gyvenimo planą –

Pavyko!

Matyt, ten klaidų

Padariau –

Atsitiko.

Tai, ko nebuvo plane.

Gal juokiasi

Dievas

Ir liepia kartoti.

Laiko nebėra,

Deja.

Tas amžinas „deja“ gyvenimo palydovas, kuris visada leidžia sugalvoti pasiteisinimą padarytoms klaidoms ir paklydimams. Tų paklydimų ir klaidų išvengia tik šventieji, ir tai toli gražu ne visi. Šiame eilėraštyje autorė glaustai pripažįsta klydusi, o klaidoms atitaisyti laiko nebeturinti. Deja.

Mūsų klaidos juokingai mažos. Didelėms klaidoms reikia ypatingų sąlygų, bet vis tiek jos neužsimiršta. Kartais jaudindamos, kartais linksmindamos vis sugrįžta ir sugrįžta.

Mano dėmesį patraukia keistokas knygos pavadinimas „Vilties dienoraščiai“. Poezijoje gali sau leisti viską versti aukštyn kojomis. Logika buvus nebuvus. Pavadinime du žodžiai savo prasme skirtingi kaip ašigaliai. „Dienoraščiai“ – būtasis, tik išimtiniais atvejais dar esamasis, o „Vilties“ – tai ateities ir vien tik ateities liudijimas, bet jų skambesys malonus ausiai, o knygos autorei, turbūt, ir prasmė. Praeitis, dabartis, ateitis – laiko sąvokos, Žmogui nepavaldžios. Laikas kaip Aladino žibintas ar Laimės žiburys ne tik šviečia, bet ir užgęsta. Nuo žmogaus nepriklauso nei diena, nei naktis, nei šviesa, nei tamsa. Žmogus yra įkaitas to, kas vyksta. Įdomus savo turiniu ir eiliavimo maniera dar vienas bevardis ir bedatis eilėraštis:

Sako, kad gimei

Tu laisvas,

Bet pasirinkt

Nedaug gali.

Jau genuose

Užprogramuotas

Geismas,

Tad giminę

Pratęst turi.

Ir medį pasodint,

Ir namą,

Kad sutalpintum

Daug svečių.

Kai viską įvykdai –

Išeiti.

Vėl žemė

Sukasi ratu.Į šį eilėraštį autorė sugebėjo sutalpinti visą žmogaus gyvenimą nuo atėjimo iki išėjimo. Ne taip daug žodžių prireikė, kad tai būtų įtikinama.

Dar vienas posmas iš panašaus irgi bevardžio eilėraščio:

Tai ne repeticija,

Tai mano gyvenimas.

Pagavi eilėraščio mintis, kad gyvenimas, nors ir ne repeticija, nors ir nepakartojamas, nebūna be klaidų, kurių ištaisyti neįmanoma, negalima. Suvaidini savo vaidmenį su klaidomis ar be jų ir turi lipti nuo scenos. Pagaliau, gyvenimas be suklydimų, ko gero, būtų prėskas.

Dauguma autorės eilėraščių glausti. Norima pasakyti daug, bet trumpai. Štai vienas iš jų:

Prasilenkiu kely kasdien

Su daug pasaulių, daug žmonių.

Jeigu išvysčiau ekrane

Aš jų istorijas…

O jos – nepakartojamos,

Jos superypatingos.

Kodėl užkalbint nesustoju:

Kaip gyveni?

Paskutinėje eilutėje praverstų du papildomi žodžiai. Tada ši eilutė skambėtų taip: „Kad paklausčiau, kaip gyveni?“ Glaustų, netgi labai glaustų eilėraščių, šioje knygoje ne vienas ir ne du, nors tai pradedantiesiems nebūdinga. Cituoju dar vieną iš jų:

Pro šalį, pro šalį,

Ir vėl neužsuko,

Prašiau aš, meldžiausi,

Bet laimė užtruko.

Apėjo kaimynus,

Patraukė į miestą.

Norėjau labai

Aš ją prisikviesti.

Ir kas gi nenori, kad laimė neaplenktų. Tokio bent aš nepažįstu, bet laimės sąvoka kiekvieno supratimu visai kitokia, nes kiekvienam ir reikia kitokios.

Su supratimu irgi sudėtinga, net bėgantį laiką kiekvienas suprantame kitaip. Autorės suvokimu tas laikas – tai… Cituoju:

Laikas – laukimas,

Kol kas nors atsitiks,

Skaičiuoja laiką trumpyn.

Byrant smiltelėms

Ir mano likimas

Žemyn vis žemyn.

Ak tie žmonių likimai, kurie smiltelėms byrant pro suglaustus pirštus skaičiuoja mums skirtas valandas ir minutes, žiemas ir vasaras.

Pagaliau akiratyje pasirodė eilėraštis su pavadinimu, nors ir be datos. Pavadinimas labai trumpas, „Kodėl?“:

Dar nežinau, o gal ir nesužinosiu,

Kodėl ryte keliuos ir vejama minčių

Einu, darau, skaitau, meldžiuosi,

O tai vadinas – gyvenu.

Gražus ir prasmingas posmas. Vienas labiausiai pavykusių tiek turiniu, tiek eiliavimo struktūra. Skamba tarsi varinis varpas medinėje kaimo varpinėje. Norisi jį perskaityti dar ir dar kartą. Prie tokių posmų reikia priskirti ir šį:

Vakaras šiltuos

Namuos,

Kada ramiai

Žvakelė dega.

Ir duonos kvapas

Toks saldus.Jau tas duonos kvapas, nesvarbu, kad jį užuodi eilėraščio posme, ne tik autorei, bet kiekvienam, kuris skaitys šį eilėraštį, labai jaudinantis. Juk duoną ne visada parsinešdavom iš parduotuvės. Buvo laikas, kai ją kepdavo mūsų motinos, o stumdamos į krosnį, pirmą kepalą visada paženklindavo kryžiumi. Tą kepalą į krosnį savo poteriais palydėdavo ir mūsų už krosnies užsiglaudusios močiutės.

Viena iš temų Danutės Radžiūnienės poezijoje – tai vaikų ateitis. Mūsų jau užaugusių vaikų likimai:

Kas sakė, kad jie bus laimingi

Ir tau neskaudės visai,

Kas sakė, kad jie bus turtingi

Ir tu nepadėsi tikrai.

Nesakė. Jie tavo vaikai.

Tie mūsų vaikai. Jie amžinas rūpestis, kaip amžina saulė ir amžina žemė. Baimė dėl jų sėkmės ir nesėkmių didesnė už mus pačius. Deja, jų laukia tas pat, nes gyvenimas sukasi ratu vis pasikartodamas.

Mano dėmesį patraukė dar vienas eilėraštis, kuris trumpai drūtai sudėjo visus taškus ant „i“:

Grožis priklauso nuo to,

Kuris žiūri.

Tau patinka Gogenas,

O man Debiusi.

Kažkas pasakys – man

Jie gražūs visi…

Kiekvienas mes turim

Jautrią ląstelę.

Perskaičiusi šį eilėraštį, prisiminiau dar studijų metais kažkur perskaitytą Levo Tolstojaus mintį: „Jeigu kiekviena galva kitaip galvoja, tai kiekviena širdis kitaip myli.“ Aukso žodžiai, kam Gogenas, kam Debiusi, o kažkam ir abu, arba nė vienas.

Nežinau, ar tik man pasirodė, kad gamtos tema Danutės poezijoje prasideda rudeniu, o baigiasi žiema. Nemėgstu nei vėlyvojo rudens, nei šaltos žiemos, bet skaitydama neturiu teisės jų ignoruoti. Pradėsiu rudeniu, šiuo atveju jis simpatiškesnis. Cituoju:

Mano džiugesio vasara baigės,

Sudejavo geltonas lapas.

Tas rudenio auksas netikras,

Medžių skausmo nudažytas.

Niekada nesu pagalvojusi, kad ruduo – tai ne tik aukso pakaitalas, bet dar ir medžio skausmas. Nejaugi medžiui gali skaudėti, kai vėjas laužo jo šakas ir purto lapus. Nejaugi? Nejaugi jis jaučia į savo kamieną įsmigusį kirvį. Nejaugi? Kai pasvarstai, kodėl gi ir ne. Juk jis gyvas, tik medžio skausmo vis tiek neįsivaizduoju.

Tie bevardžiai eilėraščiai baigia mane pribaigti. Iš pažiūros jie vienas nuo kito nesiskiria, bet tik iš pažiūros, o turinys kiekvienas su savo užtaisu. Kartais užtenka poros eilučių, kad širdis sušiltų, kad pajustum, jog eilėraščio posmas tau artimas:

Įsimylėjau, įsimylėjau

Man taip skaudėjo.

Nesenstanti tiesa. Visiems gerai pažįstamas jausmas. Ir kam neskaudėjo, nesvarbu, ar buvai laimingai ar nelaimingai įsimylėjęs. Šis skausmas ypatingas, nes be jo gyvenimas būtų bespalvis. Jis mūsų palydovas iki grabo lentos. Metų skaičius – joks rodiklis, kad su skausmu neteks prasilenkti.

Nudžiugau, kai akiratyje pasirodė eilėraščiai su pavadinimais. Palengvėjo. Stabtelėsiu ties vienu iš jų, „Sutiktiems“. Labiausiai įtikinamas pirmasis posmas:

O dabar mes toli,

Kaip paklydę laivai.

Bet vis tiek surišti,

Nes mus jungia krantai.

Skamba įspūdingai. Visi mes pasiklydę laivai savuose vandenynuose, o jeigu nebūtų krantų, nebūtų kur laivams suartėti. Nuo tos minties darosi nejauku. Įdomus ir eilėraštis „Jausmų chemija“, nors jo pavadinimas visai nepoetiškas. Pacituosiu pirmą, nesudėtingo turinio posmą, bet juk ne visada vertybė – sudėtingumas:

Artumo noras toks stiprus.

O kaip sunku priversti kitą

Pajaust tą patį, ką ir tu.

Nuostabus posmas. Akivaizdi, bet tokia nepatogi tiesa, tiesiog akis bado. Sudėtingas jausmų pasaulis ir, svarbiausia, beširdis.

Labai smagus eilėraščio pavadinimu „Gražios mergaitės“ paskutinis posmas:

Kada užaugau, supratau –

Visos mergaitės mažos gražios.

Joms reikia tai kartot dažniau,

Kad ir užaugusioms užtektų,

Kai nebebus jau gražios.

Pritariu ir dar kartą pritariu, kad labai praverstų tas sugebėjimas visam gyvenimui įkalti į galvą moteriai, jog to gražumo, kuriuo ją apdovanojo gamta, jai užtenka, nes ne išvaizda ją gali padaryti laimingą. Tai laimei reikia daug daugiau ir svarbesnių dalykų. Išvaizda tik dėl viso pikto.

Negaliu nepacituoti dviejų pirmųjų eilučių iš bevardžio ir bedačio, bet neblogo eilėraščio:

Lietus merkia, merkia, merkia,

Žemė geria, žemei reikia.

Taip ir girdi lietaus lašus, barbenančius į lango stiklą, taip ir matai juos sugėrusį juodos žemės paviršių. Viskas tikra ir tobulai akivaizdu. Išdžiūvusiai žemei lietus – tikra palaima.

Metų laikų tema, prasidėjusi rudeniu, pasibaigia žiema eilėraštyje pavadinimu „Pirmoji snaigė“. Gal sutapimas, kad ta pirmoji snaigė čia pat, gal kalbose ir televizijos reklamose jaučiamas artėjantis Kalėdų laukimo metas, gal netgi žodis „adventas“ privertė suklusti skaitant šį eilėraštį:

Šviesu taip, balta

Ir jauku.

Iškrito pirmos snaigės.

Žiema ateina pamažu,

Ruduo auksinis baigės.

Lėtai ant delno

Tirpsta man

Dangaus žvaigždė trapi.

Jų tiek čia daug.

Žvaigždžių pulkai

Tuoj žūti pasmerkti.

Eilėraštis be datos, bet manau, kad ne iš pirmųjų. Jis elegantiškas, o žaismingos manieros stilius išlaikytas nuo pradžios iki galo.

Nedaug skiriasi tai pačiai temai skirtas eilėraštis, kurio pacituosiu pirmą posmą:

Kiekvienoj snaigėj

Po saulę,

Pusnyje – po žvaigždyną.

Saulės nutviekstas

Baltas pasaulis

Mane apsvaigino.

Sutikit, kad jaukus baltas pasaulis malonus, kai jį stebi sėdėdamas šiltoje patalpoje pro langą. Žiemos ir sniego temai autorė yra paskyrusi ne vieną ir ne du eilėraščius, kai kurie iš jų kažkuo išsiskiria todėl, kad kai kuriuos norisi skaityti ne po kartą. Štai vieno iš jų posmas:

Žiūriu į tą baltą

Stebuklą,

Pabirusį iš debesų,

Man net galva

Apsisuko,

Iš kur šitiek snaigių.

Nuostabus kasmet pasikartojantis baltas stebuklas. Jeigu jo palydovas nebūtų šaltis, tada tai jau, bet ir stebuklai turi dvi medalio puses.

Pagaliau eilėraštis, ko gero, vienintelis, kuriame, kad ir nedrąsiai, vos nuspėjamai, suskamba intymumo gaidelė. Eilėraštis vertas ypatingo dėmesio:

Aš laukiu

Laimingų dienų.

Atėjo,

Praėjo.

Aš laukiau

Stebuklų naujų.

Skaudėjo.

Taip slėgė

Švininis dangus,

Baisiau pragare nebebus.

O tada – Jis atėjo,

Kartu su manim kentėjo.

Paskutinės eilutės nereikia. Ji tik įtampą nuima, o be reikalo. Pagaliau, kad ir santūriai, pabrėžiamas „Jo“, kitu atveju gal būtų „Jos“, atėjimas eilėraštį subrandina, suasmenina, padaro patrauklų, nes be „Jo“ ar „Jos“ gyvenimas kartu ir poezija ar proza prarastų savo žavesį. Kažko trūktų, būtų neišbaigta.

Dar vienas iš įdomesnių ir pagaulesnių eilėraščių, irgi bevardis:

Gimimas – mirtis,

Mažytis tarpsnis,

Galaktikų didybėje nematomas.

Kurį įprasminti

Esi tu pakviestas.

Iš praeities,

Iš dabarties ir ateities

Vynioji kamuolį

Vilties, kančios, tikėjimo

Ir nevilties.

Nežinia, kiek tame kamuolyje siūlų, kiek tau jų skirta išvynioti ir ar vyniosi iki galo, ar teks pusiaukelėje nutrūkus siūlui sustoti. Dar vienas iš glausčiausių:

Auga dvasia

Vieningo vienio.

Mes tarsi virvėm

Surišti.

Gyvenam, jaučiame

Po vieną,

Bet tarsi snaigės

Vandeny

Subėgame į jūrą vieną,

Kuri visiems svarbi.

Nustebino netikėtas žodžių junginys „Vieningo vienio“, kurį laiką galvojau, ką tai reiškia. Kas tas „Vieningas vienis“, o pasirodo, kad tai esmė, jis suriša mus visus viena virve ir rodo kelią į mūsų visų jūrą, kuri kiekvienam ir ta pati, ir kita, bet visiems vienodai svarbi.

Skaičiau, svarsčiau ir spėliojau tiek eilėraščių datas, aišku, maždaug, tiek jų išdėstymo tvarką. Vis dėlto ryžtuosi tvirtinti, kad eilės tvarka paremta parašymo data. Pirmą kartą perskaičiusi tuo nebuvau tikra. Kai kur atrodė, kad knygos sudarymą lemia tema. Nesu ir dabar tuo tikra, bet ne tai svarbiausia.

Knygą perskaičiau labai atidžiai. Pats faktas, kad tapo spausdintu žodžiu, vertas didelės pagarbos. Esu tvirtai įsitikinusi, kad ateityje autorė nepadės plunksnos ir neatsisveikins su poezija. Ši knyga verta ne tik pagyrų, bet kai kada ir kritinių pastabų. Iki tobulybės ir patyrusiems poetams gana toli. Kai tą patį pergalvoji ir perrašinėji daugelį kartų, rezultatas dažniausiai būna vertas vargo. Autorė dar tokia jauna, todėl prieš akis kitos poezijos knygos su subraukytais ir perrašytais juodraščiais. Esu tikra, kad jai buvo smagu į rankas paimti savo pirmąją, dar spaudos dažais kvepiančią knygą. Man patiktų, kad būsimos knygos būtų šiek tiek intymesnės, labiau suasmenintos ir, žinoma, su datomis, nekenktų ir pavadinimai, bent didesnei eilėraščių daliai.

Aš asmeniškai esu sužavėta kolegės ryžtu atsiverti. Viešai paskelbti tai, ką ji nešiojosi savyje, manau, ne vieną dešimtmetį. Tam reikia ne tik materialinių išteklių, bet ir drąsos. Reikia palaikymo, kad galėtum sau pasakyti „Ne šventieji puodus lipdo“. Nuostabu juk ji ne filologė, o sugebėjo surinkti savo eilėraščius ir išleisti knygą. Iš trumpos autobiografijos knygos viršelyje aišku, kad Danutė Radžiūnienė nėra stovintis vanduo. Ji yra išbandžiusi visus savo specialybės, apie kurią žinau tik iš vaistų pakuočių, niuansus ne tik įprastoje aplinkoje.

Aišku, pirmosios knygos išleidimas kiekvienam yra neeilinis įvykis. Tas jausmų apnuoginimas ne tik prieš artimuosius ir draugus. Jos poetinį žodį skaitys ir vertins įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų skaitytojai. Perims nešamą nuotaikų, tiesos ir jausmų krūvį kiekvienas skaitytojas vis kitaip. Tenka tikėtis skaitytojų supratingumo, visi esame šios planetos vaikai. Visiems ji ir motina, ir pamotė, tik skirtingu laiku. Norėčiau, kad autorė su poezija niekada nesiskirtų. Ji turi visas sąlygas, turi gerą startą, telieka tuščiai nešvaistyti savo laiko. Užtikrinu, rašymas atitolins senatvę, privers pasiknaisioti praeityje, įsijausti į šią dieną, į tai, kas išgyventa, patirta ir į tai, ko dar galima tikėtis. Linkiu poezijai skirti visą laisvalaikį. Šis įprotis metams bėgant bus vis svarbesnis ir svarbesnis. Tikiuosi, kad nebūsiu prašovusi pro šalį su savo nuoširdžiausiais linkėjimais likti poezijoje tol, kol ranka išlaikys rašiklį.

Vilija Jurėnienė

Bronės Nainienės ir Lilijos Smalakienės nuotraukos