Dėkingumas

Niūrus rytas nežadėjo giedros, kaip ir giedros nuotaikos. Vaiduokliškai styrančios medžių šakos rėmė „cepelininį“ dangų. Blausokos sutiktųjų akys slėpėsi pilkose, nespėjusiose prasimerkti dienose, vėl įkyriai migdomose artėjančios tamsos.

Parėmusi galvą, ji abejingu žvilgsniu lydėjo skubančiuosius už lango: „Kuo save įtvirtinti, kad pasijustų tikrai gyvenanti? Kuo nuspalvinti bespalvį laiką, kad taptų kitokiu, nei kasmet?“

Kai klausi – gauni atsakymą… Ji gavo laišką. Ją sujaudinusį laišką. Iš praeities.

Mokytojas

„Nepamenu kurioje knygoje kalbama apie būtinybę paeiliui sutikti savuosius Mokytojus. Paeiliui, nes kiekvieno Mokytojo paskirtis-pasidalinti tik jam būdinga išmintimi ir tik tada, kai kiekvienas pasiruošęs priimti jo pamokas.

Niekada nebuvau liūdesio vaikas

Jaučiu neišvengiamą poreikį papasakoti apie savo Mokytoją. Norėčiau, kad jo šviesus paveikslas liktų ne tik mano prisiminimuose. Tikiu, kad jo skleidžiama Meilė gyvenimui mažomis sėklelėmis skris ir ras vietos kiekvieno, su manimi susiliečiančio žmogaus širdyje.

Mano tolerantiškasis Mokytojas, išmokė mane MEILĖS gyvenimui, paties svarbiausio dalyko, dėl ko esame atėję į šią žemę. „Esu šioj žemėje mylėti“, – širdimi kalbėjo ir poezijos dainius Justinas Marcinkevičius.

Mano mielam išminčiui buvo devyniasdešimt penkeri. Jo akys blizgėjo susidomėjimu kiekviena diena, o dovanojama šypsena kvietė pasitikinčiam pokalbiui. Jo jau nebejaudino mums sumaištį keliančios kasdienės smulkmenos. Iš ilgalaikės atminties nuolat iškildavo prisiminimai apie vaikystės metus Kinijoje ambasadoriaus šeimoje, apie garbingus protėvius, apie dalyvavimą ir sužeidimus beprasmiame kare, apie grojimą saksofonu, skaidrinusį jam pokarinius nelaisvės metus Kanadoje, apie nuolatines darbo keliones į Afrikos šalis ir daugybę sutiktų puikių visame pasaulyje žmonių.

Savo gyvenime nuveikęs be galo daug, jis užsitarnavo ilgus vaiskaus proto ir gyvybingumo metus. Nuostabiausia, kad visi jo prisiminimai skleidė gerą nuotaiką ir šilumą. Kaip jis pats sakydavo: „Niekada nebuvau liūdesio vaikas.“ Jis kasdien vis rasdavo kuo pasidžiaugti, kiekvienam sutiktam pasakydavo gerą žodį, praskaidrinantį dieną. Atsisveikindamas jis guodė save ir mane: „Tu liksi visuomet kaip mano geriausias prisiminimas, tikiuosi, kad aš tau taip pat.“

Ne kartą jam sakiau, kad jis man visada buvo ir liks kaip mano geriausias Mokytojas. Nepakartojamas potyris ir likimo dovana būti šalia tokio didžio savo paprastumu, nors mažo ūgiu žmogaus, gauti dalelę jo dalinamos Meilės, Išminties, Tolerancijos ir Inteligencijos.

Bendraudama su juo, radau savo ramybę, savo tikslus ir išsiaiškinau jų pasiekimui trukdančias nuostatas, savo ėjimą toliau, o gal ir savo Meilę. Meilę savo gyvenimui.

Ir tik tada, kai sutikau savo Mokytoją, atskleidusį man paprastas tiesas, pradėjau gauti savo ieškojimų rezultatus: radau studijas, kurios atvėrė mano tolimesnę specializaciją. „Taip, taip“, – šėlo jausmai, atsiliepdami į tarsi netikėtai rastus pasiūlymus. „Taip“, – santūriai pritarė analitiškas protas, kai investavau į savo tolimesnes studijas. „Vau“, – pajutau vidinį virpulį, iš nuostabos nuščiuvus abiems: jausmui ir protui, kai atradau savuosius tobulėjimo kelius.

Išlaisvinus sąmonę – atsiveria viskas

Ir tuomet visai netikėtai atsidūriau ten, kur net negalvojau būti. Atsirado visaapimantis lengvumas, begalinis pasitikėjimas savo atradimais, buvimu „čia ir dabar“. „Flow – iškritimas iš laiko“, – taip tai vadina racionalistai. O aš mėgavausi tuo sąmonės skaidrumu, puikiai suprasdama man uždėtą atsakomybę, kuri jau nebegąsdino, o teikė gaivalingų jėgų ir skraidinančių į priekį minčių.

Palaipsniui pati išmokau iškviesti tą nuostabią „Flow“ – buvimo čia ir dabar būseną, nes suvokiau, kad tik joje būdama galiu kurti, galiu tiesti kelius iš širdies į širdį. Tikriausiai smalsu ir laukiate, kad atskleisčiau kaip? Žinoma, pasidalinsiu, nors ir patys jau pajutote…

Būti – taip paprasta

Kartais: po nelengvos dienelės risnoji parko takeliu, stengdamasi išblaškyti susikaupusius rūpesčius, o nelauktai tau nusišypso ir pasisveikina prošal prabėganti visai nepažįstama moteris. Tu net stabteli nuo jos dovanotos energijos, nes šokantys aukštyn tavo jausmai suteikia bendrumo pojūtį, nešantį tave į BUVIMĄ su kitais.

Kartais: paprasčiausiai eini gatve. Kas, pakeli galvą? Iš kur eina šis kvietimas? Apsidairiusi pamatai tavo žvilgsnį skandinantį vilioklį jazminą, kurio svaiginantis kvapas akimirksniu sugrąžina tave į jaunystę, į svajonę ir BUVIMĄ nuostabiame kvapų ir grožio pasaulyje.

Kartais: tik esi šalia miegančio mažučio žmogaus. Ir jauti neišpasakytą gerumą vien tik nuo jo užmerktų akelių, nuo jo ramaus kvėpavimo ir nuo nieko, absoliučiai nieko nenorėjimo. Tik begalinis šios akimirkos palaimos jutimas, šiltas auksinis BUVIMAS kartu. Ryšys, paneriantis į tai, kas gyvenime iš tiesų svarbiausia-jei tik tai suvoki. Aš vadinu šį ryšį žmonių artumu, ėjimu širdies keliu.

Taigi, išvykau į tolius, kad sutikčiau savo Mokytoją. Kad atsivertų tai, kam lemta buvo atsiverti – suvokčiau pasaulio bendrumą ir savo buvimą jame. Šiuo keliu norėjau ir turėjau praeiti, kad tapčiau savimi, žinočiau ir jausčiau, jog tai, ką darau ir yra mano gyvenimas.

***

Nuščiuvę tylėjo vidiniai balsai. Širdį užplūdo dėkingumas: „Mano mielas Mokytojau, susitikimas su tavimi ir po daugelio metų spalvina mano dienas.“ Neprasnauskime žmonių savo gyvenime, kurie mus augina, kartais mums net nesuvokiant.

Širdingiausias ačiū sutiktiems slaptingiems mūsų dienų burtininkams.

Lilija Šličienė

Asociatyvi pixabay.com nuotrauka