Eilės – lyg degančios žvakės išėjusiesiems

Sapnas

 

Saulėtą dieną vasaros,

Jau vakarui artėjant,

Kodėl pilies papėdėje

Toks liūdnas tu stovėjai?

 

Širdis suvirpo nejučia –

Puokštė prisiminimų,

Argi likimas vėl tave

Man į vainiką pina?

 

Ar raudą, džiaugsmą man neši,

Ar vėl bandai dar kartą?

Ir ką nulems ši valanda?

Gyvenimą ar kančią?

 

O gal naktelę mielą tą,

Kada sapnai aplanko,

Gal pamatysiu aš tave

Betiesiantį man ranką.

 

Ateik, ateik tave šaukiu.

Ateik, tavęs aš laukiu.

Ir sužydės vosilkos vėl

Brandžių rugių palaukėj…

 

Nematomos sienos

 

Žinai, kad skiria nematomos sienos,

Ir žinai: šauk, nešauk – neateis jie,

Nes iškilę nematomos sienos,

O už jų artimieji – beteisiai…

Jau užžėlė takai, kuriais ėjo,

Balso aidas vis tampa tylesnis,

Bet širdis užmiršti negali,

Prisiminimai kas dieną skaudesni.

Vėl ir vėl norime jiems padėkoti

Už tuos žiedus, kuriuos drauge skynėm,

Iš jų nupintas vainikas

Vis giliau skverbiasi į širdį.

Ir aušros rytai taip neramūs,

O aimanos nieko nereiškia,

Nes gyvenimas taip sutvarkytas:

Žmogų lydi pakirdusi saulė,

Bet ar ateis vakaras,

Ar išauš naujas rytas?

Kartų kartos gyveno –  išėjo.

Jų darbais tegalime džiaugtis,

O minios eina, vis eina, vis eina…

Nes gyvenimas yra besotis.

 

Bronislava Nainienė, Literatūros fakulteto klausytoja

 

Artimiesiems amžinybėj

Mano mielieji, mano brangieji –
Vartau albumo senus lapus…
Kitam pasauly – seniai išėję,
O, rodos, vakar buvau svečiuos…

Mano tėveliai, brangios sesutės,
Mieli seneliai, vyrai, teta,
Artimi dėdės ir pusbroliukai,
Pusseserėlės – dukrelė greta…

Jūsų kapeliai plačiai pasklidę –
Nebesuspėsiu visų lankyt…

Leiskit, mielieji, jus prisiminti
Trumpoj maldelėj – Dievo aky…

Degsiu žvakelę Vėlinių naktį
Mirusių miesto bendroj maldoj,

Lai jūsų sielos ramybę randa
Dangaus aukštybėj – Dievo valdoj…

Elena Jucienė, Literatūros fakulteto lankytoja