Eilės Motinos dienai: padėka už meilę

Motinos dienos proga Literatų fakulteto lankytojos skiria eiles.

Mama

Vienintelė iš šimtų tūkstančių mamų,
Vienintelė iš plataus pasaulio platumų
Supranti mane pilkasermėgę dieną,
Padedi man sunkiu gyvenimo metu.
Mama, tik tu viena randi paguodos žodį,
Tik tu viena  supranti mane dar žodžio nepasakius,
Tik tu gali atleisti, paguosti, pasakyti
Vaikeli, nors man jau penkiasdešimt metų.
Ar niūri rudeninė dargana,
Ar šiaurys vėjas gainioja neklusnų sniegą,
Rami, paguodžianti tavoji šypsena
Sušildo širdį, nors pačiai naktimis nesimiega.
Mama, ir iš dausų seki kiekvieną žingsnį
Savo vaikų, klajojančių pasauly,
Nes tu esi negęstanti vienintelė viltis,
Paguoda, ramstis, tikėjimas šiame pasauly..

Bronislava Nainienė, Literatūros fakulteto lankytoja

Motulės dainos

Koks nuostabus gimtasis kraštas.
Ir purpuriniai vakarai…
Lyg tas puikusis juostos raštas…
Jį ausdama, motule, dainavai…

Kai arė žemę čia artojai,
Melodiją tu švelnią niūniavai…
Kai žemė sutrypta vaitojo!
Pašventintą kryželį bučiavai.

Toli kai išlydėjai sūnų,
Kampu skarutės ašaras braukei…
Siuvai rūbus tu iš kartūno,
Jam kelią rožinį tu mintyse tapei…

Dabar anūkų kiemas pilnas!
Ir kitos dainos skamba čia!
Ir girgždančiam rateliui verpiant vilnas,
Tau džiaugsmo ašara nubyra paslapčia…

Genovaitė Grušienė, Literatūros fakulteto lankytoja

Mamos lankymas

Skendi žemė žydėjimo šventėj,
Pasipuošusi sodais baltais,
Šviežų rūbą naujai apsirengus,
Skamba grįžusių paukščių balsais.

Puokštę rankoj nešu pasiėmus
Ir skubu aplankyti Tavęs,
Mintyse jau laikau apkabinus –
Juk seniai nesimatėm, deja…

Tiek norėčiau aš tau pasakyti!
Džiaugsmą, liūdesį – viską išlieti,
Patylėti, tave išklausyti,
Valandėlę kartu pasėdėti.

***
Lyg iš sapno staiga atsibudus,
Pajuntu šaltą dvelksmą kapų…
Tyliai stovi antkapiai niūrūs,
Aš prie vieno iš jų suklumpu.

Šaltą žemę tik paliečia rankos,
Kloju puokštę ant tavo širdies…
Nejučiom vėl ašaros renkas,
Miela mama – man trūksta tavęs!

Vis menu

Vis menu kaip, sugrįžtant namo,
Tu manęs pasiilgusi laukei
Net po uosiu, gulėjęs akmuo,
Tarsi kvietė prisėsti paslaugiai.

Miela mama, kaip šiandien menu,
Kad parvykus kaskart pastebėjau
Tavo veide raukšlelių naujų,-
Jos nuo rūpesčių nuolat gilėjo.

Ir kodėl nepaklausiau tada –
Gal paguosti, padėti reikėjo…?
Nors pati dar jaunutė buvau –
Savo rūpesčius spręsti skubėjau…

Taip nubėgo, lyg upės vanduo,
Mūsų metai ir dienos, ir naktys…
O šiandiena skausmingai menu
Raukšleles, išvagojusias kaktą…

Elena Jucienė, Literatūros fakulteto lankytoja